Kaip pats Cao Viet Nguyenas sako, istorija, kaip jis iš Saigono, Vietnamo, atsidūrė Baltijos valstybėje, yra jo likimas.
„Kai buvau vaikas, mano tėvai išsiskyrė. Gyvenau su mama, o tėtis persikėlė gyventi į Europą ir čia sukūrė šeimą – vedė latvę, susilaukė vaikų. 2003 metais pas jį persikėliau ir aš“, – URBAN˙/ pasakojo Cao Viet Nguyenas.
Cao Viet Nguyenas čia mokėsi menų mokykloje ir išleido pirmąją savo komiksų knygą apie latvių epinę poemą „Lačplėsis“, kuri tapo ir jo diplominiu darbu. Turbūt tai galėtų nustebinti ne vieną lietuvį, latvį ar estą, tačiau Baltijos šalių kultūros palikimas vietnamiečiui buvo įdomus nuo pat vaikystės.
Pasak vietnamiečio, Latvijoje būti menininku – labai sunku. Dauguma Cao Viet Nguyeno kolegų turi dirbti skirtingus darbus, kad galėtų išgyventi. Pats menininkas irgi turi kelias veiklas – vyriausybėje dirba vertėju, o laisvu laiku – samdomu menininku. O laisvo laiko, pasak jo, turi labai daug ir visą jį išnaudoja piešimui.
„Man draugai sako, kad jei eičiau dirbti į užsienio žaidimų kompanijas, galėčiau užsidirbti daug pinigų. Galvojau apie tai, bet visgi man labai patinka tai, ką darau dabar.
Mane labai įkvepia Baltijos šalių istorija, mitologija ir pasakos. Nors visą populiarumą pasaulyje susigriebė skandinaviška mitologija ir vikingų sagos, mane labiau žavi jūsų kultūra ir palikimas. Tai privaloma parodyti užsieniui. Tačiau, deja, Latvijoje aš nesulaukiu daug palaikymo“, – prisipažįsta Cao Viet Nguyenas.
2015-aisiais Cao Viet Nguyenas buvo pakviestas prisidėti prie dokumentinio filmo „Baltų gentys“, šiuo metu rodomo ir Lietuvos kino teatruose. Čia menininkas kūrė iliustracijas animacijai ir laiko tai iki šiol didžiausiu savo darbu. Bendradarbiavo ir su lietuviais – vienas jų, Tomas Mikus, supažindinęs Cao Viet Nguyeną su Lietuvos istorija.
„Mano nuomone, nacionaliniai herojai, istorija, kultūra, mitologija yra kiekvienos šalies veidas. Aš gimiau Vietname, kur žmonės labai didžiuojasi savo istorija.
Pastaruosius 10 metų vietnamiečių menininkai bando visuomenėje pradėti naują madą. Vieni tyrinėja, kuria filmus apie tai, kokią įtaką mūsų kultūra padarė kitoms valstybėms, – 1000 metų Vietnamą buvo okupavę kinai, po to prancūzai ir amerikiečiai. Kiti menininkai stengiasi praeitį jungti su dabartimi. Istorinius elementus jie naudoja kasdieniniuose dalykuose, tokiuose kaip drabužiai ar batai.
Jei galėtumėme teisingai išnaudoti savo praeitį ir kultūrą, tai stiprintų šalį ir augintų ekonomiškai, – įsitikinęs menininkas.
Pastebiu, kad panašiai elgiasi ir Baltijos šalys, kurios turi daug idėjų, kaip reprezentuoti savo turtingą kultūrą pasauliui. Tačiau susiduria su problemomis – to nepalaiko valdžia, nes galvoja, kad Baltijos šalys yra labai mažos, ir tai nebūtina.
Tačiau pažvelkite į japonus, kurių šalis irgi maža – juk sušius dabar mes valgome kiekvieną dieną. Jie didžiuojasi savo šalimi, kultūra, ir tą naudoja užkariaudami pasaulį savo įsitikinimais. Dabar Japonija yra viena turtingiausių valstybių Azijoje, nors ir praeityje labai daug kentėjo. Taigi jei galėtumėme teisingai išnaudoti savo praeitį ir kultūrą, tai stiprintų šalį ir augintų ekonomiškai“, – įsitikinęs menininkas.
Mėgstamiausiu savo darbu Cao Viet Nguyenas laiko „The Mothers of Nature“ („Gamtos motinos“ – liet.). Čia jis pavaizdavo baltų dievus.
„Pradžia buvo labai sunki, net nežinojau, nuo ko pradėti. Kaip atrodė baltų dievai, niekur nėra aprašyta. Todėl iš pradžių juos piešiau kaip graikų dievus – nuogus. Tačiau kolegai pasakius, kad baltų dievas yra „tik paprastas senas vyras“, pakeičiau kryptį. Supratau, kad dievai atrodo kaip mes, paprasti žmonės, jie gali keistis į ką nori, jie yra gamta.
Todėl ėmiau piešti kitaip – gamtos deivę nupiešiau šokančią ant gyvenimo medžio, po kuriuo – baltų moterys, vyrai, vaikai. Čia įdėjau ir savo gyvenimo faktų. Vienas senolių, dešinėje, laikantis kardą, yra mano pirmasis mokytojas Peteris Aulmanis, mano latviškasis tėvas, kaip jį vadinau. Jam mirus, taip jam išreiškiau savo pagarbą“, – pasakojo vietnamietis.
Cao Viet Nguyenas pripažįsta, kad sekdamas kai kurių lietuvių menininkų darbus jaučiasi įkvėptas. Kas žino, gal kada pavyks padirbėti garsinant kultūrą kartu?
„Mačiau Emilio Emkos ir Viliaus Petrausko darbų, jie mane tikrai įkvepia. O ką Tomas Mikus daro su komiksų knygomis, yra išvis nerealu.
Tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu dirbti ne tik su latviais, bet ir lietuviais, estais ar bet kuo kitu, ką domina Baltijos šalių istorija ir kultūra. Tai galėtų būti naujas prekės ženklas“, – šypsosi jis.
