Per 15 metų niekada nedirbo biure
Digital nomad sąvoka atsirado tada, kai žmonės vis dažniau ėmė keisti savo buvimo vietą ir dirbti nuotoliniu būdu, o taip, Lauryno teigimu, atsitiko maždaug prieš 10 metų. Ši frazė verčiama kaip skaitmeninis klajoklis ir apibūdina reiškinį, kai žmogus nuolat keliauja, tačiau kartu darbuojasi skaitmeniniu būdu.
„Sakyčiau, per pastarąjį dešimtmetį šis reiškinys šiek tiek išsigimė, nes dabar nomadų yra įvairiausių – vieni vadinami lėtaisiais, kiti nuolat keliauja, treti visur važinėja, bet turi ir pastovius namus. Mes auginame vaiką, todėl nomadizmą esame pristabdę, nors esu perėjęs visus minėtus jo lygius“, – aiškina L.Pocius.
Dar mokydamasis mokykloje, Laurynas pareiškė, kad niekada neis į darbą, ir nors tokius žodžius išgirdę artimieji galėtų sunerimti ar nusijuokti, jo tėvai į tai pažiūrėjo rimtai.
„Mano tėvai dirba panašiai, todėl toks požiūris į darbą atėjo iš šeimos. Jie turi verslą ir yra žmonės, kurie nemėgsta biuro, todėl neiti į darbą mums atrodė normalu, – prisimena L.Pocius. – Visi žinojo, kad veikiu kažką, kas susiję su kompiuteriais. Per pandemiją nuotoliniai darbuotojai itin išpopuliarėjo ir dabar visi žino, jog tai nebūtinai yra darbas, susijęs su informacinėmis technologijomis.“
Pats Laurynas turi nemažai draugų, kurie nuotoliniu būdu kuria verslą, užsiima žmonių konsultavimu, turi savo kelionių agentūras. Tik pats vyras, kaip pradėjo iš pradžių dirbti su internetu, taip ir liko šioje srityje.
„Nuotoliniu būdu gali dirbti bet kokį darbą išskyrus atvejus, kai tau iš tiesų kažkur reikia būti fiziškai. O dabar, per pandemiją, mes tikrai esame ant bangos, – šypsosi L.Pocius. – Internetinių svetainių kūrimas man iš pradžių buvo hobis, o vėliau tapo tuo, už ką galiu prašyti pinigų. Šiuo metu taip pat užsiimu įvairiomis sistemomis, verslo optimizavimo procesais. Kadangi jau praėjo nemažau metų, pradėjau kurti ir savo projektus.“
Dabar, per pandemiją, mes tikrai esame ant bangos
Per 15 darbo metų Laurynui niekada neteko dirbti iš biuro, nors kartą jis pats yra turėjęs įstaigą, kurioje dirbo kolegos. Vis dėlto pats ten lankytis nemėgo.
„Net turėdamas kelis internetinius verslus visada dirbu nuotoliniu būdu. Su komanda susitinkame tik dėl socialinių santykių palaikymo. Turiu dirbančių žmonių, kurių gyvenime nesu matęs, be to, turėjau darbuotoją, su kuriuo tik po 5-erių metų pirmą kartą susiskambinome vaizdu. Prieš 10 metų tokiais dalykais žmones stebindavai, tačiau dabar tai yra visiškai normali praktika“, – tikina L.Pocius.
Laurynas pastebi, kad taip vystomi santykiai su kolegomis yra gana įdomūs – nors visada bendrauja tik nuotoliniu būdu, tai nereiškia, jog jie nepasikalba gyvenimiškomis temomis.
„Tu su žmogumi išsikalbi, žinai jo gyvenimo istoriją, bet bendrauji su avataru“, – teigia L.Pocius.
Pats yra atsakingas už savo darbo dieną
Nuo pat pirmos akimirkos, kai nusprendė niekada neiti į darbą, Lauryną sužavėjo galimybė dirbant jausti laisvę. Be to, jam buvo svarbus darbo efektyvumas, kadangi taip dirbdamas gali negaišti laiko.
„Mane patraukė galimybė dirbti kur ir kada noriu – galiu pats planuoti savo laiką. Turiu draugų, kurie dirba Amerikoje, o gyvena Lietuvoje. Gauni amerikietišką algą, bet gyveni tėvynėje. Tai yra kosminis reikalas, – sako L.Pocius. – Tau nereikia važiuoti automobiliu, stovėti kamščiuose ir pusę dienos gaišti tam, kad fiziškai nugabentum save į kitą vietą – tikrai sutaupau laiko.“
Visą gyvenimą darbuojantis nuotoliniu būdu, Laurynui yra tekę dirbti pačiose įvairiose vietose, kurių vyras net nesureikšmina, kadangi tai jam tapę įprasta. Visgi porą ryškių prisiminimų jis išskiria.
„Turėjau skambutį duše. Mažoji miegojo kambaryje, o mes buvome viešbutyje, kuris turėjo mažą kambarį, todėl teko ieškoti išeičių, – šypsosi L.Pocius. – Kartą esu naudojęsis interneto terminalu Tailando viešbučio registratūroje. Man pakibo internetas, o terminalas buvo vienintelė prieiga.“
Kaip vieną didžiausių tokio darbo privalumų Laurynas išskiria didelį laiko sąnaudų taupymą, kadangi galima dirbti iš bet kokios šalies, o neretai niekas iš kolegų net nepastebi, jog esi išvykęs svetur. Vis dėlto nemažai yra ir minusų.
„Jeigu esi kitoje šalyje ir laiko juostoje, niekam neįdomu – tave gali trukdyti viduryje nakties. Antras minusas, kad pats turi dėliotis darbo valandas ir galvoti, kaip viską spėti. Nėra taip, jog 8 ryto ateini į darbą, o 17 valandą jį baigi. Ne, tu miegi ir keliesi su kompiuteriu, o neretai dirbi ten pat, kur miegi. Be to, labai lengva perdegti ir pats tai esu patyręs ne kartą“, – pripažįsta L.Pocius.
Jeigu tu esi kitoje šalyje ir laiko juostoje, niekam neįdomu – tave gali trukdyti viduryje nakties
Neretai socialiniuose tinkluose ar realybėje galima pamatyti, kaip kai kurie žmonės viešbučiuose vienu metu ir atostogauja, ir dirba. Visgi, Lauryno nuomone, šios dvi veiklos neturėtų būti sujungiamos į vieną, kadangi greitai grėstų perdegimas.
„Visada juokiuosi iš nuotolinių darbuotojų, kurie su maudymosi kostiumėliais sėdi viešbučiuose ir dirba su kompiuteriu. Po tiek metų darbo tu supranti, kad čia nėra nieko smagaus, nors galbūt atrodo kitaip. Reikia pasirinkti – arba dirbi, arba poilsiauji. Derėtų atskirti veiklas, nes kitaip perdegimai demotyvuos taip, kad tapsi visiškai neefektyvus“, – pataria L.Pocius.
Kaip dar vieną tokio darbo trūkumą Laurynas išskiria keblumus ieškant antros pusės. Kaip vyras pasakoja, jis pats turi nemažai pažįstamų, kuriems, nors ir sulaukus 40-ies, sunkiai sekasi megzti santykius, kadangi nuolat keičia gyvenamąją vietą.
„Galų gale, net ir radus antrą pusę, jiems sunku dirbti kartu – reikia daug vietos, nes kiekvienas turi turėti po atskirą kambarį. Turiu draugus, kurie šiuo metu gyvena nedideliame laive uoste. Toje pačioje erdvėje jie negali turėti dviejų pokalbių, todėl, kai vienas turi skambutį, kitas privalo išeiti“, – pasakoja L.Pocius.
Šiuo metu gyvenimą kuria Tenerifėje
Laurynas visą gyvenimą dirbdamas nemažai keliavo ir nuolat keitė savo gyvenamąją vietą, tačiau prieš trejus metus jis persikėlė gyventi į Tenerifę bei tapo šiek tiek sėslesnis.
„Lietuvoje viskas buvo gerai, niekuo nesiskundžiau, bet mėgdavome išvykti į užsienį ilgesniam laikui. Į Tenerifę dažnai važiuodavome atostogauti, o kartą tiesiog pagalvojome, kad būtų įdomus iššūkis čia pagyventi“, – pasakoja L.Pocius.
Vienas ryškiausių skirtumų, kuo Tenerifė skiriasi nuo Lietuvos, anot Lauryno, yra tai, kad žmonės čia turi itin daug veiklų, kuriomis gali užsiimti.
„Lietuvoje, kai prasideda žiema, dauguma užsidaro namie, gamina skanų maistą ar eina į restoranus, važiuoja į kiną, boulingą. Čia yra kitaip. Kanariečiai turi tiek veiklų, kad nebėra, kada dirbti. Galima lipti į kalną, plaukti jachta, važiuoti motociklu... Tik ledo arenos nėra“, – šypsosi L.Pocius.
Nors neretam gali pasirodyti, kad gyvenimas Tenerifėje vyksta atostogų ritmu, Laurynas tikina, jog iš tiesų viskas priklauso nuo to, kur gyveni.
„Tenerifė yra iš dviejų dalių – Palangos ir kitų miestelių. Aš negyvenu Palangoje, todėl nematau turizmo bei nuolatinių vakarėlių. Mes gyvename mieste, kur žmonės eina į darbą, yra kamščių, važiuoja traukiniai. Taip, nuolat yra geras oras, bet atrodo kaip Vilnius vasarą, kai žmonės savaitgaliais važiuoja prie ežero, o penktadieniais plaunasi anksčiau nuo darbo.
Nebūtų tiesa, jei sakyčiau, kad Lietuvoje vasarą niekas nedirba. Taip pat su Tenerife, tik čia toks gyvenimas verda visą laiką, ne tik vasarą“, – aiškina L.Pocius.
Viskas atrodo kaip Vilnius vasarą, kai žmonės savaitgaliais važiuoja prie ežero, o penktadieniais plaunasi anksčiau nuo darbo
Kai atsikraustė į Tenerifę, Laurynas su šeima galvojo, kad ji bus tik laikina stotelė, visgi dabar vyras mano, jog čia pasiliks gyventi apie 5-erius metus. Tai yra pirma vieta užsienyje, kai šeima apsistojo ilgesniam laikui, kadangi anksčiau išvažiavimai svetur labiau primindavo atostogas.
„Anksčiau mes užsienyje būdavome iki dviejų mėnesių. Kadangi dabar auginame dukrą, keliavimas apsunko. Esame trise, dar turime šunį, katę – visus reikia suganyti, todėl išvažiavimas pusmečiui būtų komplikuotas. Iš tikrų digital nomadų virtome į tingius“, – juokiasi L.Pocius.
Aplankius nemažai pasaulio šalių, Laurynas kaip labiausiai patikusią išskiria Tailandą. Jame jis lankėsi prieš 11 metų ir tuomet ši šalis atrodė visai kitaip nei dabar.
„Tai buvo viena pirmų turėtų egzotinių kelionių, be to, ten mes susituokėme. Yra nemažai sentimentų, – šypsosi L.Pocius. – Dabar Tailandu jau nieko nebenustebinsi, bet prieš gerą 10-metį net nelabai žinojome, kur jis yra.“
Mėgaudamasis tokiu gyvenimo būdu, Laurynas pripažįsta abejojantis, ar kada nors galėtų dirbti biure, kadangi nemato tame prasmės.
„Nesuprantu, kodėl reikia važiuoti į biurą centre, stovėti kamščiuose ir 17 valandą grįžti namo. Kodėl biuras centre, kodėl jis negali būti ten, kur mažiau spūsčių? Man tai atrodo laiko gaišimas, bet, vėlgi, turėjau kolegų, kurie bandė dirbti nuotoliniu būdu, tačiau jiems nepavyko. Yra žmonių, kurie negali susikaupti, jei nebūna apsupti kolegų“, – pastebi L.Pocius.
Tiems, kurie taip pat norėtų būti skaitmeniniais klajokliais, Laurynas pataria turėti ne vieną pajamų šaltinį. Anot jo, dažniausiai pagrindinė problema būna pinigai.
„Turiu draugų, kurie metė pagrindinį savo darbą ir perėjo dirbti nuotoliniu būdu, kuris iš pradžių būna prastai apmokamas. Todėl kartais nomadizmas tampa bomžavimu, kai imiesi bet kokio darbo internete, o galiausiai baigi taip, kad gyveni savo automobilyje, nes neišgali mokėti buto nuomos, – sako Laurynas. – Visa kita yra išsprendžiama. Vis tiek visi bent kartą perdegs, dirbs 24 valandas per parą, miegos su kompiuteriu... Reikia pereiti šitą mokyklą, nes kitaip neišmoksi.“