„Bevaikštinėdama vis jų pasidairydavau ir pagaliau atėjo mano eilė. „Ledo plaukų“ („ledo vilna, šalčio barzda, sniego puta“) aptikau ant trūnijančios lapuočių medžių medienos paviršiaus, kur ir susidarė ledo kristalų gijos“, – pasakojo 15min skaitytoja Ingrida.
Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius sako, kad šis reiškinys pastarąjį dešimtmetį dėl padažnėjusių jam tinkamų meteorologinių sąlygų Lietuvoje stebimas gana dažnai.
O jei tiksliau, tiesiog yra ne visuomet yra pastebimas ir įamžinamas: nėra daug mėgėjų vaikščioti po šaltą mišką esant neigiamai temperatūrai, kai dar ir sniego nėra, o po kojomis traška suledėję lapai.
„Ledo plaukai“ išauga tik Šiaurės pusrutulio platumose
„Šią žiemą tai jau nebe pirmas kartas kai „ledo plaukai“ išauga įvairiose Lietuvos vietose. Šis reiškinys būdingas tik Šiaurės pusrutulio atskiroms platumoms, į kurias patenka ir Lietuvos teritorija.
Europoje reiškinys oficialiai žinomas nuo 1918 metų. „Ledo plaukai“ išauga lapuočių arba mišriuose miškuose ant negyvų tinkamo dydžio ir pakankamai vandens prisigėrusių ne mažiau kaip dešimties rūšių plačialapių lapuočių medžių ir krūmų dalių. Tam, kad „ledo plaukai“ išaugtų, reikia nemažai drėgmės ir labai nežymiai žemesnės už nulį temperatūros. Drėgmės reikia tiek medienoje, tiek ir aplink ją“, – pasakojo specialistas.
– Ar žinoma, kodėl šiam reiškiniui susidaryti reikia būtent lapuočių medienos?
– Matyt, tik joje yra tinkamo dydžio gausūs vandens indai, tinka medienos cheminė sudėtis ir fizinės savybės. Šiuose induose susikaupęs vanduo dėl kapiliarams būdingų fizinių reiškinių gali, tarsi gaminant mėsos faršą, makaronus ar ekstruzinį polistireną, leisti per atitinkamo skersmens angas į išorę maždaug 0, 01 milimetro skersmens ledo gijas, kurios kartais gali būti labai ilgos. Visą jų atsiradimo mechaniką galima paaiškinti dabar žinomais fizikos dėsniais.
Atrodo, tuo galima būtų ir užbaigti aiškinimą, tačiau nepavyks paaiškinti tik vieno dalyko. Kodėl augdami pakankamai drėgnoje aplinkoje ir temperatūroje, kurioje lengvai gimsta ir auga įvairaus dydžio ledo kristalai, šios gijos nestorėja. Kodėl jos neauga į plotį, nesulimpa, suformuodamos ne tokią taisyklingą ar net beformę ledo masę?
Kas joms neleidžia ar trukdo tai padaryti? Visais atvejais, kai buvo nuodugniai ištirtos „plaukuotos“ šakos ar kamienai, juose buvo rasta grybo Exidiopsis effusa arba, lietuviškai, sklaidžiosios vaškaplutės grybiena.
Kartais ten pat gali augti ir kitų rūšių grybai, bet vaškaplutė auga visada. Apie galimą kitų grybų dalyvavimą šiame procese jokių duomenų nėra.
Apie tai, kad vaškaplutė susijusi su „ledo plaukų“ atsiradimu parodė ir atlikti bandymai: šakas, kuriose auga grybas, termiškai apdorojus arba paveikus jas fungicidais, „ledo plaukai“ neišauga.
– Kur įprastai aptinkamas šis grybas?
– Auga jis negyvoje medienoje ją ardydamas ir sukeldamas taip vadinamą baltąjį medienos puvinį. Jis padaro daugybę vienodų, greta esančių skylučių, per kurias statmenai medienai išauga ledo kristalai, kol kas neaišku.
Grybas ardo medieną sudarančius ligniną ir taninus, kurių irimo produktai vienaip ar kitaip dalyvauja ir „ledo plaukų“ susidaryme. Galbūt tik kaip ledo kristalizacijos branduoliai, ant kurių pradeda formuotis ledo kristalai, o gal ir kaip „plaukų“ stabilizatoriai, kurie stabilizuoja jų struktūrą, neleidžia jiems storėti ir padeda ilgiau išlikti.
– Kiek laiko gali gamtoje išlikti „ledo plaukai“?
– „Ledo plaukai“ gali išlikti gana ilgai, ypatingai, jei temperatūra nepakyla aukščiau nulio laipsnių. Nebūtų nieko keisto, jeigu paaiškėtų, kad procese dalyvauja ir kitos, iki šiol nenustatytos medžiagos.
Spaudoje kartas nuo karto pasitaiko aiškinimų, kad ledo kristalus grybas „paverčia“ plaukais. Problema tame, kad, kai jau susidaro ledo kristalas, tai joks grybas ar kitas organizmas jo jau niekuo nebepavers. Juo labiau tokiais „plaukais.“
Įvairų gyvų organizmų – nuo vienaląsčių iki augalų, grybų ir žinduolių – ląstelėse ir, dar dažniau, tarpuląsčiuose išauga įvairūs kristalai, suformuojantys įvairios formos adatas, fitolitus, kaulus ir dantis.
Tik kristalizacijos procesas čia yra kontroliuojamas nuo pradžios iki galo. Kontrolei dėl kokių nors priežasčių sutrikus, pasekmės būna liūdnokos. Kai kurie organizmai šaltyje, kai nėra kitos išeities, sugeba priversti ir ledo kristalus formuotis organizmo viduje tik ten, kur organizmui yra naudingiau ir saugiau, kur jie nesužalotų gyvų ląstelių. Panašu, kad vaškaplutė, tiesiogiai ar kaip savo gyvybinės veiklos netikėtą pasekmę, „išmoko“ valdyti besiformuojančių ledo kristalų formą, o jų ilgis šiuo atveju ne taip jau ir svarbus. Ar yra iš to kokia nors nauda grybui, iki šiol neaišku.
– Tačiau „ledo plaukai“ tik šaltojo sezono reiškinys?
– Vėsus oras jam patinka, todėl ir dera jis ne vasarą. Jo vaisiakūnis – visai ne įspūdingas. Tai yra ant tų pačių šakų paviršiaus išauganti balsva ar pilkšva, kiek grublėta, dažnai vaško konsistencijos plėvelė, ant kurios išauga grybo sporos. „Ledo plaukai“ – tik šalutinis šio grybo gyvybinės veiklos produktas. Akivaizdu ir tai, kad tiek vidutinės juostos zona, kurioje išauga „ledo plaukai,“ tiek ir grybo augimo arealas sutampa.
Šis reiškinys yra be galo gražus ir įdomus, verta juo ne tik grožėtis, bet ir jį tyrinėti. Juk ką gali žinoti, gal kada nors jam gali būti rastas ir praktinis pritaikymas. Belieka tik pridurti, kad šaltesnę žiemą kur nors prie neužšalusių upelių galima pastebėti ir panašų, nors ir ne tokį įspūdingą reiškinį „ledo pirštai,“ kai susiformuoja daug storesni vienas netoli kito išaugę lygiagretūs ledo kristalai.
