Rudolfas Sieberis: vienintelis teisėtas vyras
Ir vienintelės dukros Marios Elisabethos tėtis. Jaunutė Marlene beprotiškai įsimylėjo gražuolį režisieriaus asistentą ir užsimanė tuoj pat tekėti. Tačiau teko paklausyti mamos ir šiek tiek palaukti (tai turbūt buvo paskutinis kartas, kai mamos patarimų klausyta...).
Kartu pora nugyveno penkerius metus, bet oficialiai taip niekada ir neišsiskyrė, nors seksualiniai jų santykiai baigėsi vos gimus dukrai. Keista tai buvo santuoka: Marlene rodydavo vyrui laiškus, kuriuos jai rašė meilužiai, o jei meilužiai imdavo jai pavydėti nuosavo vyro, atrėždavo, kad žinotų savo vietą. Rudis, kaip jį vadino žmona, aišku, vienišas irgi nebuvo.
Erichas Maria Remarque'as: sudaužyta širdis
Tiesą sakant, pažvelgus į Marlene nuotraukas (tokia šių laikų lengvabūdė pupytė), kažkodėl neatrodo, kad ji būtų mėgusi filosofiją ar dievinusi poeziją. Bet buvo kaip tik taip: Marlene skaitė Immanuelio Kanto veikalus ir atmintinai mokėjo dievinamo poeto Rainerio Marios Rilke eilėraščius. Štai tuo sprogstamuoju mišiniu – grožiu + dvasingumu + intelektualumu – ji rašytoją ir pakerėjo.
Aistra liepsnojo trejus metus – tuo nepalankiu metu, kai 35-erių aktorė išgyveno kūrybos krizę, o 39 metų rašytojas po stulbinančios sėkmės sulaukusio romano „Vakarų fronte nieko naujo“ niekaip negalėjo parašyti nė eilutės.
Marlene kankino rašytoją savo atsisakymu skirtis su vyru ir tekėti už jo, be to, jos požiūris į vyro ir moters santykius tiems laikams buvo supermodernus... Remarque'as parašė mylimajai 300 laiškų, ji jam – 20, bet, aišku, ne žodžiuose esmė. Marlene jam padėjo gauti vizą ir ištrūkti iš Europos į JAV. Juos išskyrė atstumas. Marlene keitė meilužius, rašytojas kentėjo, tai pykdavo ant jos, tai vėl atleisdavo, bet meilės kančios jam davė apčiuopiamų rezultatų: gimė „Triumfo arka“, į kurią jis sudėjo visą aistrą.
Ernestas Hemingway: nesinchronizuota aistra
Jie susipažino laive, dar prieš Marlene sutinkant Remarque'ą. Ernestas grįžo po safario Afrikoje, aktorė susiruošė į Holivudą. Ernestą ji pamilo iš pirmo žvilgsnio. Ir jų romanas truko iki pat rašytojo mirties – galbūt taip ilgai todėl, kad jiedu taip niekados ir netapo meilužiais. Ernestas taikliai pavadino jųdviejų santykius: „nesinchronizuota aistra“: kai jis buvo laisvas, Marlena buvo įsimylėjusi kitą (ar kitus), ir atvirkščiai.
Bet laiškai ilgai skriejo su tokiais prisipažinimais: „Neįmanoma mylėti tavęs labiau nei myliu aš“, – rašė Ernestas. „Mylėsiu tave amžinai ir dar ilgiau“, – tikino Marlene. Na, o Remarque'as Marlene daug labiau pavydėjo Ernestui nei aktoriui Jeanui Gabinui. Gal ir būta pagrindo. Marlene buvo tas žmogus, kuris pirmas skaitydavo Hemingway rankraščius.
Jeanas Gabinas: romanas iki mirties
Dviejų kino žvaigždžių meilė įsiplieskė Holivude. Kalbama, kad pirmąjį žingsnį žengė Marlene, pakvietusi aktorių prie savo stalelio kavinėje, kurioje ji susitikinėdavo su Ernestu Hemingway... Su Jeanu ją siejo tokie jausmai: „Aš buvau jam motina, sesuo, draugė ir dar daugiau. Aš jį labai mylėjau“, – vėliau prisipažino aktorė.
Jeanas irgi daug kartų siūlė Marlene skirtis su vyru ir tekėti už jo, tačiau ji nesutiko. Vėliau jis pateikė mylimajai ultimatumą: arba – arba. Marlene nepaklausė, bet paskui, sakoma, visą gyvenimą laukė ir tikėjosi, kad Jeanas sugrįš. Gabinas eilinį kartą vedė, o vėliau, atsitiktinai sutikęs buvusią mylimąją, apsimetė, kad jos nepažįsta. Po Jeano mirties 1976-aisias, Marlena išsitarė, kad jis į kapus nusinešė ir pusę jos sielos.
Nenorėdama, kad gerbėjai ir publika matytų ją pasenusią, paskutiniuosius gyvenimo metus Marlene praleido užsidariusi, atsisakydavo susitikti su draugais. Daug laiko ji praleisdavo vienumoje, žvelgdama į „idealaus vyro“ portretą – tai buvo Jeano Gabino portretas...
