Irklavimą (baidares, kanojas) A.Ricci savo pomėgiu vadina jau 35 metus. „Tuo užsiimti pradėjau gana vėlai, bet ilgainiui ėmiau organizuoti turus draugams Italijos upėmis, tie turai didėjo, jų daugėjo, paskui išsilaikiau instruktoriaus, trenerio ir kelionių vadovo Italijoje ir kitose šalyse kvalifikacijas. Turiu tam tikrų atsakomybių Tarptautinėje irkluotojų federacijoje, treniruoju instruktorius, ieškau naujų vietų irklenčių sportui, kuriuo užsiimu aštuonerius metus. Taip pat konsultuoju įrangos klausimais tiek ją perkančius, tiek ją gaminančius“, – taip trumpai apie save papasakojo pokalbį pradėjęs pašnekovas.
Pirmą kartą į Lietuvą Andrea atvyko praėjusių metų rudenį. Be visų su vandens sportu susijusių veiklų, jis konsultuoja kitų šalių įmones, dirbančias geležinkelių srityje. Į Lietuvą atvyko dėl „Rail Balticos“ projekto. Pavasarį pasibaigus susitikimams, vyras rado progą sugrįžti – nutarė irklente iš Vilniaus nuplaukti į Kauną.
„Vilniuje tiltai nutiesti per Nerį, visada jais eidamas žiūrėdavau į upę – į vieną pusę, į kitą, ir kartą sumaniau, kad reikėtų ją išbandyti, tad praėjusią gegužę susiorganizavau turą – keturias dienas vienas plaukiau iš Vilniaus į Kauną.
Turėjau susirasti rėmėjų, vietų, kuriose nakvosiu. Nors įprastai plaukdamas irklente miegu palapinėje ir visą savo mantą gabenuosi su savimi, Lietuvoje nutariau pasinaudoti galimybe pažinti vietinius ir vietas nakvynei nuomotis pas žmones. Ir tai tikrai pasiteisino, padėjo man susikurti naują žmonių ratą“, – kaip gimė pirmasis turas Lietuvos upėmis, pasakojo Andrea.
Birželį jis surengė antrą turą – plaukė Nemunu nuo Druskininkų iki Kauno. Per tą kelionę, kaip pats sakė, turėjo daug smagių akimirkų, pažinčių, jį matę žmonės atpažindavo, sveikindavosi šaukdami: „Italiano!“, tada vyras pamilo Lietuvą.
„Ir būtent tada, kai pasiekiau Kauną, nusprendžiau, kad savo projektą paversiu įmone, taigi rugsėjį įkūriau VšĮ „Vandens judėjimas“. Jau tada turėjau tikslą suorganizuoti pirmąjį tarptautinį irkluotojų mėgėjų susitikimą Lietuvoje „Vilnius–Rusnė 2020“, kuriame kitų metų gegužę kviečiami dalyvauti lietuviai ir irkluotojai iš svečių šalių. Būtent dėl šio sumanymo su bičiule Alessandra ir leidomės išbandyti maršruto“, – sakė pašnekovas.
Mano ilgiausia kelionė buvo praėjusiais metais, kai irklente Dunojumi plaukiau nuo Vokietijos iki Serbijos.
– Kas jus mūsų šalyje taip sužavėjo, kad planų plaukti irklente čia jau turite ir kitiems metams?
– Tai, kad Lietuva yra dar irklentininkų neatrasta šalis. Aš esu pirmas užsienietis, tyrinėjantis jūsų upes dėl kitų užsieniečių ir pačių lietuvių, tai man suteikia motyvacijos, impulso tai daryti.
– Esate profesionalus irkluotojas, kaip vertinate mūsų upes? Ar turas Nerimi ir Nemunu lapkričio viduryje jums buvo išbandymas?
– Pačios upės nebuvo iššūkis, jos lygios, o aš įprastai plaukioju kalnų upėmis Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vokietijoje, ten treniruoju ir instruktorius.
Kalbant apie atstumą – nuo Vilniaus iki Rusnės sukorėme apie 380 km, mano ilgiausia kelionė buvo praėjusiais metais, kai irklente Dunojumi plaukiau nuo Vokietijos iki Serbijos. Nuplauktas atstumas buvo 1200 km, tam prireikė 30 irklavimo dienų.
Didžiausias iššūkis Lietuvoje plaukiant lapkritį buvo žemiau nulio nukritusi temperatūra. Nors oro sąlygos buvo gana palankios – nelijo, vėjas pūtė dažniausiai iš nugaros ar šono, bet per dieną praleisti po septynias valandas ant vandens, kai lauke – nulis ar net mažiau, mums buvo iššūkis. Labai šalo rankų ir kojų pirštai, nepaisant to, kad buvome su pirštinėmis, neopreniniais batais. Bet gera žinia ta, kad nė karto neįkritome į vandenį (šypsosi).
– Išties gera, nors per šį turą turėjote ir ne tokių smagių nutikimų, vienas jų, dėl kurio galėjo nutrūkti ir pati kelionė, – vidury turo pavogta irklentė.
– Taip, išties nemalonus nutikimas. Buvau labai piktas – ne dėl pačios irklentės, o dėl to, kad viso turo organizavimas man kainavo daug laiko, pastangų ir pinigų, ir tai buvo pasiruošimas kitų metų gegužei. Ir dėl to, kad kažkoks vyrukas sugalvojo pasisavinti mano lentą, viskas galėjo nutrūkti.
Esu dėkingas jums, nes po jūsų straipsnio sulaukiau to vyruko skambučio, jis pasakė, kad turi mano lentą, kad „rado“ ją ankstyvą rytą prie upės ir pamanė, jog ji niekieno. Tai buvo ankstyvas rytas, kai lauke dar tamsu, tai gal bent palauk dienos šviesos, kad įsitikintum, jog ji – niekieno. Ir, žinote, galime sakyti, kaip norime, bet kai pasiimi daiktą, kuris tau nepriklauso, tai yra vagystė. Gerai, kad viskas gerai ir gražiai baigėsi, atgavome irklentę nepažeistą ir, nors sugaišome dieną, galėjome tęsti kelionę.
Per dieną praleisti po septynias valandas ant vandens, kai lauke – nulis ar net mažiau, mums buvo iššūkis.
Irklentę prie vandens palikome, nes nakvynės vieta buvo kilometras nuo kranto, mes stengėmės taupyti laiką. Visada svarstai, ar turėčiau šioje vietoje palikti savo dviratį, irklentę, automobilį? Ten aplink nieko nebuvo, buvo pradėję temti, kai atplaukėme. Ant kranto pamačiau iš akmenų sudėtus bokštelius, sakiau Alessandrai, jei niekas nesugriauna jų, veikiausiai aplink nėra blogų žmonių, tikrai niekas neims mūsų žolėse paliktos irklentės.
– Bet tai ne vienintelis nutikimas, pakišęs koją šioje kelionėje. Žinau, kad užtrukote Pagėgiuose. Kas ten nutiko?
– Tiesa, turėjome dar ir kitą nutikimą prie sienos su Rusija, Pagėgiuose. Žinojau, kad būtina informuoti sienos apsaugą, jog plauksime. Tai padariau dar Vilniuje. Pasirodo, ta žinutė Pagėgių nepasiekė. Priplaukus aš jiems mojavau sveikindamasis ir iš tolo prisistatydamas, kas mes tokie, o jie iš mūsų pareikalavo dokumentų. Paprašiau jų paskubėti, nes šalta. Užtruko apie 20 minučių, tada atėjo moteris, kalbanti angliškai, ir pasakė, kad apie mus neturi jokios informacijos ir tokiu atveju plaukti yra draudžiama. Paaiškinau jiems, kad Vilniuje sutvarkiau visus reikalus.
Galiausiai turėjome nulipti nuo irklentės, užlipti ant šlaito, įsėdome į policijos automobilį šiek tiek pasišildyti, išsitraukiau savo telefoną ir parodžiau jiems tų Vilniuje užpildytų formų nuotraukas. Sakiau policininkui, kad rizikuojame Rusnę pasiekti sutemus, o tai pavojinga, nes nepažįstame šių vietų, šios upės. Atrodo, kad sugaišome ne tiek ir daug, bet ta valanda, kai žinai, kad turi pasiekti tos dienos tikslą, nuplaukti 60 km ir tai padaryti dienos šviesoje, mums buvo labai brangi.
– Svarbiausia, kad viskas galiausiai baigėsi gerai ir sėkmingai. Tikiu, kad kelionėje buvo ir linksmesnių nutikimų?
– Taip, be abejo, buvo ir jų. Vienas labiausiai įstrigusių buvo vienoje užeigoje Panemunėje. Atvykus į vietą svarbiausia būdavo sušilti, išsimaudyti karštame duše, o tada – sočiai pavalgyti, nes tą laiką, kol plaukdavome, nieko nevalgydavome.
Taigi nuėję į vietos kavinukę Panemunėje užsisakėme dienos sriubos. Mus aptarnavo labai elegantiška moteris, ji nustebo, kai paprašiau atnešti ne lėkštę, o visą puodą sriubos. Paklaususi virėjo, ar galima tai padaryti, nes tai labai neįprastas prašymas, ji pasiteiravo, kiek porcijų tame puode turėtų būti? Atsakiau, kad 10 arba 12. Moteriai akys ant kaktos iššoko (juokiasi). Po pusvalandžio puodas, pilnas daržovių sriubos su ryžiais ir trupučiu mėsos, buvo tuščias!
Mus aptarnavo labai elegantiška moteris, ji nustebo, kai paprašiau atnešti ne lėkštę, o visą puodą sriubos.
– Tai kokį įspūdį susidarėte apie mūsų šalį, lietuvius?
– Tikrai gerą, dauguma žmonių, kuriuos čia sutikau, buvo mieli ir draugiški man. Be to, čia man patinka maistas, o tai labai svarbu italui (juokiasi). Gal kiek per daug mėsos, nes jos beveik nevalgau.
Man labai džiugu, kad nemokėdamas lietuvių kalbos beveik visur galiu susikalbėti angliškai. Man patinka žmonių smalsumas, kad jie domisi mano veikla. Ir, aišku, labai patinka gamta. Man Lietuva yra nauja šalis, kurią galiu tyrinėti.
– Ar populiaru Italijoje plaukioti irklente tokias ilgas distancijas, kaip plaukiate jūs?
– Nedaug tokių kaip aš, plaukiančių ilgas distancijas. Tačiau tiek Italijoje, tiek aplinkinėse šalyse yra daugiau irklentininkų klubų nei čia. Žinoma, pas jus žiema trunka ilgiau, čia būna šalčiau, dėl to ir norėjau išbandyti, ką reiškia plaukti šaltuoju metų laiku – lapkritį, kai žiema jau ant nosies, pažiūrėti, ar tai įmanoma.
Visada vadovaujuosi tokiu šūkiu: jei aš tai padariau, gali padaryti ir tu. Nesu koks nors ypatingas žmogus, pažiūrėkite į mane – paprastas, normalus (juokiasi).
– Vienų žmonių aistra – kalnai, kitų – vanduo. Jūsų, akivaizdu, pastarasis?
– Vanduo – upės, jūra – yra mano aistra ir vanduo bendrąja prasme – mano rūpestis. Vis dar stebiuosi, kad daugelyje šalių vis dar galime gerti vandenį iš čiaupo. Atsižvelgiant į tai, koks užterštumas visur, man tai yra stebuklas. Bet baiminuosi, kad mano vaikai, sulaukę mano amžiaus, šito daryti jau nebegalės.
Pats vandenį labai vertinu, daug jo geriu, bet negeriu to, kuris yra plastikiniuose buteliuose ir mano susitikimuose naudoti vandenį plastikiniuose buteliuose yra uždrausta.
Organizuodamas kitų metų turą „Vilnius–Rusnė 2020“ taip pat noriu, kad nebūtų jokio plastiko: vietoj plastikinių indų, kad būtų naudojami keraminiai, mes, turo dalyviai, padėsime visiems susitvarkyti, viską išplauti. Ir jokio vandens plastikiniuose buteliuose, tik stikliniai, arba dar geriau – vanduo iš čiaupo.
– Papasakokite dar trumpai apie kitų metų turą Nerimi ir Nemunu, ar jau yra užsiregistravusių lietuvių?
– Ne, lietuvių dar nėra, bet labai tikiuosi, kad bus! Jau yra užsiregistravusių iš Italijos, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ir Anglijos. Gegužės 16–30 d. plauksime tą patį maršrutą, kurį lapkritį nuplaukėme su Alessandra. Miegosime palapinėse šalia upės, tariuosi su savivaldybėmis dėl paramos – turėtų mums parūpinti biotualetus, galbūt galimybę nusiprausti šiltu vandeniu ir vakarienę, kurią rengs pati vietos bendruomenė. Be abejonės, mes prie to prisidėsime. Bet noriu, kad atvykę čia pajustų tikrąją Lietuvą.
Beje, šis susitikimas bus susietas su gerai Europoje žinomu Tarptautiniu Tibro susitikimu, kuris Italijoje organizuojamas jau keturis dešimtmečius. Buvau pagrindinis šio susitikimo organizatorius dvidešimt metų, dabar juos tik konsultuoju. Lietuviai, dalyvausiantys kitų metų ture „Vilnius–Rusnė 2020“, Italijos susitikime galės dalyvauti nemokamai, o Italijos susitikimo dalyviai galės gauti nuolaidą turui irklentėmis Lietuvoje.
– Kalbant apie kitų metų planus, be šio turo, kokių dar turite minčių, ką norėtumėte nuveikti Lietuvoje?
– Mano planuose – kitąmet čia apsilankyti ne kartą (Andrea gyvena Italijoje – aut.), nes reikės pradėti ruoštis gegužės plaukimui. Taip pat norėčiau patyrinėti mažesnes upes – Merkį, Šventąją ir kitas, kurios išteka ir įteka čia, o ne svečioje šalyje kaip Neris ir Nemunas. Tikslas – pažiūrėti, ar tų upių vandens kokybė yra geresnė ar ne, nes Neris ir Nemunas yra užterštos.
Norėčiau patyrinėti mažesnes upes – Merkį, Šventąją ir kitas, ir pažiūrėti, ar tų upių vandens kokybė yra geresnė, nes Neris ir Nemunas yra užterštos.
Kalbant apie sąsajas su Lietuva ir veiklas čia, domiuosi, ar galėčiau čia treniruoti vietos instruktorius, kad būtų galima populiarinti šį sportą, mokyti plaukioti norinčius. Kaip suprantu, Lietuvoje nėra tokios organizacijos, kuri treniruotų žmones, bet ne varžyboms. Norėčiau tuo užsiimti. Ir gal atsirastų daugiau žmonių, kurie norėtų plaukti irklente ne tik Vilniuje ar Kaune, bet, pavyzdžiui, nuo Vilniaus iki Kauno.
Kiek man teko plaukti Lietuvoje, nesutikau nė vieno irklentininko, plaukiančio tokius maršrutus. Taigi kol kas visi čia „sportuoja salėje“, bet aš norėčiau, kad jie „išeitų pabėgioti į parką“ (šypsosi). Manau, šis sportas gali priversti bendruomenę keisti požiūrį į gamtos saugojimą. Galbūt žvejys, norintis išmesti plastikinį butelį į upę, to nedarys, pamatęs, kad ja plaukia žmonės. Tikiu, kad pasirinkę ekologinį kelią naudotis gamta, galime ją ir apsaugoti. Mes, plaukdami irklente, po savęs nieko nepaliekame: nei degalų, nei teršalų, nei šiukšlių.
– Linkiu sėkmės pritraukti daugiau bendruomenės ir kuo geriausių įspūdžių ateinančią gegužę bei ūpo toliau tyrinėti mūsų upes!
– Labai jums ačiū!
