Taigi, pagrįstai galime didžiuotis ir lietuviška veisle, ir jos išskirtiniu skoniu. Tačiau grįžkime prie auginimo – kas nenorėtų paskanauti Lietuvoje auginto arbūzo? Ji24.lt pakalbino biologijos ir teatro mokytoją Vitą Nedzveckaitę, kuri šviesaus atminimo dėdės Konstatino Nedzvecko išvestus arbūzus augina jau ne vienerius metus.
– Taigi pasakykite – arbūzai Lietuvoje vis dar egzotika ar įprastas dalykas? Juk tikrai ne kiekvienas žino, kad mūsų šalyje išauga saldūs, gardūs ir niekuo nenusileidžiantys atvežtiniams arbūzai.
– Man tai jau visiškai įprastas dalykas. Aš visą gyvenimą esu šalia arbūzų, jų selekcijos, ir tai tapo kasdienybe. Dar buvau studentė, kai mano dėdė Konstantinas Nedzveckas (1977–1978-aisiais metais) pareiškė bandysiąs išvesti arbūzų veislę (o tuo metu tai man atrodė visiškai neįtikėtina). Prisimenu mažutėlius arbūzėlius, kurie augo šiltnamyje... Tai buvo ir yra atliktas išties didžiulis darbas – žmogus turėjo viziją, ir jo niekas negalėjo išmušti iš vėžių ar sustabdyti – šiandien tuo galime tik pasidžiaugti.
Dėdė kryžmino tris veisles, kurias tada atsisiuntė iš Rusijos, o vėliau, jau Lietuvos nepriklausomybės laikais, dar viena veislė atkeliavo iš pačios Kanados. Taigi, keturių sukryžmintų veislių rezultatai vis gerėjo (iš viso vaisiai turi net penkių genų kraujo), arbūzai pradėjo užaugti ne tik inspektuose, bet ir lauke, o dabar, jeigu vasara šilta ir saulėta, vaisiai būna saldūs ir gardūs, niekuo nesiskiria nuo pirktinių. Beje, didžiausi mano dėdės Konstantino arbūzai svėrė 12,5 kg.
Aš pati nesistengiu užauginti kuo didesnių vaisių, ir čia paslaptis paprasta – kuo daugiau tręši, tuo arbūzai sunkesni, taigi, geriau mažesni, 6–8 kg, tačiau sveikesni.
Tiesa, su sėklomis situacija įdomi – jos nėra užregistruotos, kadangi pats procesas yra labai sudėtingas. Tad dėdė į tai numojo ranka – tuo metu veisle buvo negalima pripažinti, kadangi arbūzai neužaugo vienos spalvos ir dydžio. Taigi, visi kaip ir žino, kad yra tų lietuviškų arbūzų (dėdė savo laikais juo slabai platino), tačiau parduotuvėje sėklų nerasite.
Jeigu auginate agurkus, tai užsiauginsite ir arbūzų – pats procesas labai panašus.
Dar vienas svarbus aspektas auginantiems – šie lietuviški arbūzai buvo pavadinti Kiementai (upelio, tekančio šalia, garbei), tačiau vieną vasarą, kai buvo labai šalta, arbūzai užsnigo, ir negalvojome, kad jie išgyvens. Neįtikėtina, tačiau įvyko stebuklas ir šiems stipruoliams dėdė tuomet davė dar vieną pavadinimą – Sniegiai.
Taigi, noriu pasakyti, kad tai ta pati veislė, tik turinti du pavadinimus.
– Kiek iš vieno daigo galima užauginti arbūzų?
– Iš vieno daigo gerą vasarą užauga du arbūzai ir jeigu matote, kad mezgasi trečias, tuomet jį reikėtų nugnybti, nes jis nespės sunokti. Šiaip arbūzo daigas pats reguliuoja visą procesą – kai vienas arbūzas užsimezga ir pradeda nokti, vėliau ateina eilė ir kitam.
Reikia neužmiršti, kad arbūzai, tikėtina, yra pusdykumių augalai (laukinės formos jau išnykusios) ir jiems patinka sausas klimatas. Mūsų vasaros dažnai būna drėgnos, lietingos, o jei dar ir birželis pasitaiko šaltas, reikia žinoti, kad šie vaisiai negali pakęsti drėgmės, pradeda pūti, tad nuo klimato išties priklauso – sunoks jūsų arbūzai ar ne.
Taip pat skaitykite: Darželis ant palangės: ką ir kaip sėti?
Arbūzo daigas pats reguliuoja visą procesą – kai vienas arbūzas užsimezga ir pradeda nokti, vėliau ateina eilė ir kitam.
Pavyzdžiui, praėjusią vasarą daug kas skundėsi, kad arbūzų derlius buvo skurdus, tačiau aš sakau, kad kartais ir agurkai Lietuvoje neužauga, taigi per daug nusiminti tikrai nereikėtų.
Arbūzų sėklos daigios kelerius metus, vėliau, jau trečiaisiais ir ketvirtaisiais metais, daigumas slopsta, tačiau apskritai jos daigios būna ilgokai.
– Kaip atrodo lietuviški arbūzai? Ar labai skiriasi nuo atvežtinių?
– Jų odelė yra žalia, o ne dryžuota, kaip esame įpratę matyti. Vidus rausvas, saldus, sultingas – tikrai niekuo nesiskiria nuo atvežtinių, pirktinių arbūzų. O svarbiausia, žinai, kad pats užauginai! Būdavo vasarų, kada užaugindavome net kelias tonas arbūzų. Štai 2013-aisiais iš 80 daigų sulaukėme net 600 kg derliaus!
Žmonėms tikrai įdomu ir auginti, patiems išbandyti, ir paragauti. Sulaukiame išties nemažai smalsuolių – juk esame įpratę, kad arbūzai auga tik šiltuose kraštuose.
– Kuo ypatingas arbūzų auginimas? Ką turime žinoti? Nuo ko reikia pradėti?
– Auginti šiuos vaisius reikia lauke, o ne šiltnamyje – tai lauko arbūzai. Tačiau iš bėdos galima auginti ir šiltnamyje. Nuo ko prasideda pats arbūzo auginimas? Žinokite, jeigu auginate agurkus, tai užsiauginsite ir arbūzų – pats procesas labai panašus. Beje, praėjusią vasarą buvo labai šaltas birželis, ir visi mano agurkai nunyko, tačiau štai arbūzai išgyveno. Matyt, jie labai prisitaikę?
Verta atsiminti, kad arbūzų šaknynas labai silpnas. Kas augina moliūgus, žino, jog jie turi virkščias, leidžia pridėtines šaknis, o ta virkščia vis prisitvirtina dirvoje, taip gaudama maistines medžiagas.
Taip pat skaitykite: Daržas balkone: ir praktiška, ir originalu
Štai arbūzo virkščia neturi pridėtinių šaknų, o pačios šaknys labai prastos. Todėl arbūzas prisitaikęs drėgmę sugerti lapais – būtent jais susirenka visą ryto rasą. Kartais juokauju, kad romantiškiems žmonėms turėtų būti labai malonu žinoti, kad valgydamas arbūzą jis geria ryto rasą tikrąja to žodžio prasme.
Ir kada ryte anksti ateini į daržą, matai – visų augalų lapai dar šlapi, o arbūzai jau sugėrę rasos lašelius puikuojasi sausut sausutėliai. Šiltnamyje nebūna ryto rasos, todėl reikia labai stengtis, kad užaugtų geras derlius – keltis anksti ir apipurkšti vandeniu. Bet taip auginti arbūzai būna mažesni, užauga iki 2 kg.
Kartais juokauju, kad romantiškiems žmonėms turėtų būti labai malonu žinoti, kad valgydamas arbūzą jis geria ryto rasą tikrąja to žodžio prasme.
Būtina labai atsargiai ravėti ir jokiu būdu negalima kilnoti virkščių, nes arbūzas džiūsta, tam tikra prasme, jis labai jautrus augalas. Kartais net leidžiu arbūzui apaugti žolėmis, ypač pačioje vasaros pabaigoje, baigiant nokti, kad jis nenudžiūtų.
Auginti reikėtų saulėtoje vietoje, kurioje nėra medžių, pavėsio – arbūzai tikrai įvertins smėlėtą, lengvą, jokiu būdu ne molingą, tačiau vandeniui laidžią dirvą. Netiks durpingas dirvožemis, kadangi tada jie serga įvairiomis ligomis (šiaip įprastai neserga jokiomis ligomis), slopsta jų atsparumas aplinkos veiksniams.
Dar vienas pastebėjimas – taikykite sėjomainą, t. y. neauginkite toje pačioje vietoje, perkelkite į naują. Iš tos vietos, kur auga, arbūzai pasiima nemažai maisto medžiagų. Taigi, verta atsiminti, kad vienam daigui reikia 2,8–3 kv. m. žemės, nes arbūzo virkščios kaip voratinklis sklinda į visas puses. Beje, kai arbūzas pradeda šakotis, tai jos visos „bėga“ į pietų pusę, taigi iš pradžių galite labai atsargiai padėlioti, kad tos virkščios nesusitelktų ten pat.
– Ką galite pasakyti apie tręšimą? Kaip nepersistengti?
– Tręšti reikia, nes stambius vaisius užauginantys augalai pasiima iš dirvos ir daug maisto medžiagų. Sodinant į dirvą reikia tręšti trąšomis, kurių sudėtyje vyrauja azotas, o kai tik užmezga pirmąjį arbūzėlį, – tik kalio trąšomis, tačiau be sieros (jos arbūzai nemėgsta).
Jeigu netręšite, tuomet didesnio nei 2 kg vaisiaus neužauginsite – tik tręškite saikingai, būtinai atsižvelkite į rekomendacijas.
– O kaip su laistymu? Kiek arbūzams reikia vandens?
– Kaip jau minėjau, tikėtina, kad tai pusdykumių augalai, todėl vandens jiems daug nereikia – jie patys pasiima atitinkamą kiekį. Ryte arbūzus maitina ryto rasa, o štai šiltnamyje – turėsite apipurkšti, ir tik jei tęsiasi ilga, deginanti sausra, tuomet galima vos palieti, kad neišdžiūtų. Tačiau reikėtų lieti ne tik šaknis, bet ir lapus, ir šį darbą atlikti kuo anksčiau ryte.
Taip pat skaitykite: Orchidėjų augintoja: apie gėlių priežiūrą ir „priverstinį“ žydėjimą
– Dažnai kalbama apie augalų suderinamumą, kad vienas ar kitas augalas netinka augti šalia. Ar tai galioja ir arbūzams?
– Turėčiau pasakyti, kad tikrai ne. Čia svarbiausia dirva, kuri nebūtų molinga, ir kad patys arbūzai neaugtų pavėsyje. Nuo saulės priklauso ir arbūzo saldumas. Pirmieji pas mus yra sunokę jau rugpjūčio pradžioje, tačiau pikas – rugpjūčio vidurys. Ir taip iki rugsėjo pradžios galime nokinti lauke, o jeigu nespėjote iki to laiko, tuomet galite tai daryti viduje, šiltoje patalpoje. Ir skonis, beje, nesiskiria nuo to, kuris nokintas lauke, o kuris patalpoje.
– Išduokite paslaptį – kaip atskirti, ar arbūzas jau sunokęs?
– Kartais ir aš pati susimaišau – būna, kad prapjaunu dar nesunokusį. Tačiau pirmas požymis, kad arbūzas gali būti prinokęs, – kai paties vaisiaus jungtis su virkščia pradeda geltonuoti ir apmirinėti; tai ženklas, kad arbūzas jau nebegauna maisto medžiagų iš augalo. Kitas būdas taip pat paprastas: reikia vaisių pakelti ir pažiūrėti, kaip atrodo arbūzo vieta, kuri liečiasi su žeme, – ji turi būti geltona ar net oranžinė.
Tačiau turiu pastebėti, kad šie būdai ne visada pasiteisina – arbūzai mėgsta iškrėsti pokštų. Pavyzdžiui, ir virkščia žalia, ir pats vaisius neturi dėl sąlyčio su žeme pakeistos spalvos, ir prapjovus vos rausvas, tačiau saldut saldutėlis ir galima valgyti pasigardžiuojant.
Saldumas priklauso ne tiek nuo paties vaisiaus sunokimo, bet nuo pačios vasaros saulės – labai svarbu, kiek jis gauna šilumos per nokimo laiką.
Saldumas priklauso ne tiek nuo paties vaisiaus sunokimo, bet nuo pačios vasaros saulės – labai svarbu, kiek jis gauna jos šilumos per nokimo laiką.
Beje, tikrindami ar arbūzas prinokęs, galite stuksenti, kaip mėgsta daryti daugelis žmonių, tačiau reikia turėti tikrai gerą klausą. Verta žinoti ir tai, kad nuo arbūzo užsimezgimo iki sunokimo praeina mėnuo, taigi, galite remtis ir tokiu skaičiavimu.
