Profesiniu atžvilgiu Reda jau seniai atrado save – ji puikiai įvaldė plaukų kirpimo meną. Giedrius, prieš tapdamas ajurvedinio masažo specialistu, kaip profesionalus kariškis tarnavo misijoje Irake, dirbo kūno kultūros mokytoju. Pasak jo, tai, ką veikia šiandien, tai, kaip suvokia gyvenimą ir kaip nori jį nugyventi, tiesiogiai susiję su intensyviu vertybių perkainojimu ir vieną dieną dingtelėjusia mintimi: „Aš noriu gydyti žmones“.
Jų indiškos vestuvės buvo gražios, spalvingos, intriguojančios, daugumai svečių – visiška naujiena. Ir ne vienas iš jų, matyt, savęs klausė to paties, kas ir mums įdomu: kodėl lietuvis ir lietuvė nutarė susituokti pagal indų papročius?
– Kaip artimieji, draugai reagavo išgirdę, kad kelsite indiškas vestuves?
– Reda: Kai pasakiau savo mamai, ji neapsidžiaugė: „Vaikeli, ką čia sugalvojote, niekas pas jus neateis!“ Bet ir jai, ir Giedriaus mamai mūsų indiškos vestuvės labai patiko.
– Giedrius: Mama pareiškė, kad į jas neis. Tai, ką buvo mačiusi indiško – „Vaikšto paklodėmis apsivynioję!“ – jai buvo svetima, mintis, kad ir pati turės vilkėti sarį – nepriimtina. Vis dėlto mama mūsų indiškose vestuvėse dalyvavo ir paskui labai dėl to džiaugėsi.
Ir artimieji, ir draugai bei pažįstami, kurių dalis atėjo vedini smalsumo, vėliau mums sakė: „Kaip šauniai sugalvojote! Patiko viso to, kas vyko, paprastumas.“
– Reda: Aš pagudravau – pažadėjau Giedriaus mamai, kad surasiu jai labai gražų mėlynos spalvos sarį, o mėlyna spalva – jos mėgstama. Manau, tai irgi padėjo mano anytai apsispręsti (kvatoja). Ir artimieji, ir draugai bei pažįstami, kurių dalis atėjo vedini smalsumo, vėliau mums sakė: „Kaip šauniai sugalvojote! Patiko viso to, kas vyko, paprastumas.“ Nebuvo išsipusčiusių ponių ir ponų, visi draugiškai sėdėjome ant grindų, dalyvavome ypatinguose ritualuose, klausėmės prasmingos šventiko paskaitos apie šeimą, grožėjomės indiškais šokiais, bendravome, valgėme vegetarišką maistą... Tiesa, būta ir tokios reakcijos: „Sekta!“.
– Šventikas kalbėjo apie moters ir vyro statusą šeimoje, apie neišvengiamas septynias bendro gyvenimo stadijas, kurias perėję du žmonės gali teigti, kad drauge sukūrė naują kokybę ir atliko savo misiją žemėje. Ne visi tai suprato?
– Giedrius: Šventikas kalbėjo apie žemiškus dalykus, nuo kurių šiuolaikinis žmogus taip nutolęs, kad sunkiai besuvokia jų prasmę... Jis aiškino, kaip žmona ir vyras turėtų elgtis, keistis, kam teikti pirmenybę, kad tarpusavio santykiai stiprėtų ir tobulėtų. Tai amžinos taisyklės, kurios tinka ir indams, ir lietuviams. Paprastos, bet veiksmingos. Ankstesnės kartos, mūsų seneliai, taip ir gyveno, o mes nebemokame.
– Reda: Susituokę žmonės išgyvena įsimylėjimo, aistros, trūkumų matymo ir kitas stadijas. Man labiausiai įstrigo, kad neišvengiamai ateina metas, kai rožiniai akiniai nukrinta ir imi matyti kito žmogaus trūkumus bei jam priekaištauti. O tada tik nuo tavęs priklauso, ar sugebėsi įveikti ketvirtąją stadiją – sąmoningai išsiugdyti kantrybę ir nereikalauti iš kito žmogaus to, kas atrodo gera ir teisinga tau, bet ne jam. Aš save stebiu ir turiu pripažinti: bandydama įvykius pagreitinti (man tikrai trūksta kantrybės!), labai dažnai padarau viską lėčiau nei Giedrius, kuris daug kantresnis ir ramesnis už mane.
– Giedrius: Kai įveikiamos tos keturios stadijos, prasideda penktoji – kai žmonės jau pajėgia vienas kitą priimti be vertinimo, su visais vienas kito trūkumais. Man labiausiai įstrigo šventiko pasakojimas apie šeštąją – tarnystės vienas kitam stadiją.
TAIP PAT SKAITYKITE: Stuburo traumą patyręs Tomas Šiliauskas: „Jaučiuosi lyg ufonautas“
– Indiška santuokos ceremonija – įvairių ritualų virtinė. Kurie iš jų labiausiai įstrigo?
– Giedrius: Ugnies ritualas, kuris, jutau, mus su Reda apvalė ir dar labiau suartino.
Indiškose vestuvėse yra ritualas, kurio metu nuotakos sario kampas surišamas su jaunikio šaliku ir jie tiesiogine prasme tampa neišskiriami.
– Reda: Dėl savo močiučių, kitų giminių mes susituokėme ir tradiciškai, bažnyčioje, bet ten viskas vyko taip greitai, kad, deja, nepajutome sakralumo. O indiškose vestuvėse man patiko visuma, pati jų dvasia. Patiko, kad nebuvo jokio skubėjimo, kad kiekvienas ritualas – labai prasmingas, vienas kitą papildantis... Beje, indiškose vestuvėse yra ritualas, kurio metu nuotakos sario kampas surišamas su jaunikio šaliku ir jie tiesiogine prasme tampa neišskiriami. Ir kai aš užsimiršusi norėdavau kažką padaryti viena, tas mazgas sutrukdydavo. „Mažute!“ – kaskart reikšmingai ištardavo Giedrius. Aiškiau negalėjo būti: „Viskas, Reda, nuo šiol tavo gyvenimas jau kitoks!“ (kvatoja). Pagal tradiciją tiedu daiktai taip ir turi likti surišti visam laikui. Indiški ritualai išties prasmingi!
– Giedrius: Viena iš tokių vestuvių prasmių – visų dalyvių (jaunųjų, jų tėvų, giminių, draugų, pažįstamų) energijų, karmos valymas. Surengėme indiškas vestuves, nes norėjome, kad mums su Reda svarbus įvykis pasitarnautų kitiems žmonėms, kad ir jie patirtų Viešpaties malonę.
– Reda: Kad pamatytų, jog vestuvėse gali būti linksma be alkoholio, kad suprastų, jog ne tik kiaulės koja yra skani. Ajurvedinės virtuvės patiekalais vaišinome savo svečius ir lietuviškų, ir indiškų vestuvių metu. Žmonės gyrė vaišes, negirdėjome, kad kas nors būtų pasigedęs mėsos, nors prieš vestuves buvo kalbų: „Nebus mėsos? Ką čia sugalvojote?!“ Mums su Giedriumi svarbu, kad žmonės suvoktų, jog įmanoma pilnavertiškai gyventi nežudant kitų gyvų būtybių. Mano mama įsikūrusi Airijoje ir į vestuves atvyko su draugu airiu. Jis visą savaitę maitinosi kaip mes, vegetariškai, ir išvažiuodamas kalbėjo, kad toks maistas jam labai patiko ir kad raudonos mėsos grįžęs namo nebevalgys, o gal ir apskritai jos atsisakys. Beje, indiškų vestuvių ceremonija vyko lietuvių kalba, kurios mamos draugas nesupranta, tačiau laikas jam neprailgo. „Nemaniau, kad ta indiška ceremonija tokia graži!“, – vėliau sakė jis.
– O ką reiškia tas įspūdingas raudonas, auksu puoštas jaunosios apdaras, kuriuo vilkėjote? Tie įmantrūs piešiniai ant rankų ir kojų?
– Reda: Raudona spalva pamaloninau sėkmės deivę Lakshmi. Pagal indų tradiciją, juo nuotakos apdaras ryškesnis, juo laimingesnė ir turtingesnė bus šeima. O į piešinius, kuriems prireikė net šešių valandų, buvo įpintos Giedriaus vardo ir pavardės pirmosios raidės. Vestuvinę naktį jis turėjo jas rasti. Jei būtų neradęs, tai būtų buvęs ženklas, kad šeimai vadovausiu aš!
– Nei vienų, nei kitų vestuvių išvakarėse, spėju, nei mergvakario, nei bernvakario nebuvo?
Vyras, kuris ruošiasi tuoktuvėms, svarbiam gyvenimo įvykiui, jo išvakarėse turi kaupti energiją, o ne ją tuščiai švaistyti.
– Giedrius: O kokia bernvakario prasmė? Vyras, kuris ruošiasi tuoktuvėms, svarbiam gyvenimo įvykiui, jo išvakarėse turi kaupti energiją, o ne ją tuščiai švaistyti. Pagal indų papročius, naktį prieš vestuves jaunieji miega ant grindų. Taip sau ir Visatai pasakai: „Manyje nėra jokios puikybės, tuštybės, aš – kaip žolė.“.
– Reda: Ir aš nematau mergvakario prasmės. Gal būdama tokia, kokia buvau anksčiau, kitaip kalbėčiau, bet dabar... Anksčiau mėgau vadovauti, reikalauti, didžiavausi savo savarankiškumu ir nesusimąstydavau, kas yra tikras moteriškumas. Meilėje man nesisekė. Vis pagalvodavau: ar atsiras kada nors toks vyras, su kuriuo norėsiu sukurti šeimą, susilaukti vaikų? Vienas klientas, psichologas, man pasakė: „Tau nesiseka todėl, kad esi susikūrusi vyro idealą ir visus sutiktuosius lygini su juo.“ Kartą grįžau namo pavargusi, nelaiminga ir balsu ištariau tai, apie ką dažnai pagalvodavau: „Ar atsiras toks vyras?!“ Kitą akimirką išgirdau SMS pyptelėjimą. Tai buvo meili žinutė iš Giedriaus, kuris tuo metu gyveno ir dirbo Didžiojoje Britanijoje. Tada ir dingtelėjo, kad mano geras draugas, mano išpažinčių klausytojas ir guodėjas Giedrius ir yra tas vyras, kurio ilgiuosi, su kuriuo lyginu visus kitus.
