15min GYVENIMAS pakalbino Lietuvoje kuriančius juvelyrus. Gal pažintis su jais privers atidžiau pažvelgti į papuošalus arba juos pamatyti kitomis akimis. Kūrėjai taip pat dalinasi savo kūrinių nuotraukų galerijomis.
Rūta Petronytė: meno kūrinys turi gilesnę prasmę
Papuošalo kūrimas kartais prasideda nuo pokalbio. Net ne kartais, o labai dažnai. Kai į juvelyrę Rūtą Petronytę kreipiasi būsimieji jaunavedžiai, jai svarbu pasikalbėti. Net išgirsti jų susipažinimo istoriją. Tai, kuriant vestuvinius žiedus, juvelyrei yra svarbu. Nes žiedais ji irgi pasakoja istoriją.
Estijos dailės akademijoje metalo meno specialybę baigusi R.Petronytė yra surengusi ne vieną asmeninę ir dalyvavusi grupinėse parodose tiek Lietuvoje, tiek ir kitose šalyje – Prancūzijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Izraelyje.
Jai pačiai įsiminusi paroda – 2015 metais „Audėjo“ fabrike pristatyta aštuonių žiedų ir jų fotografijų paroda: „Man ji brangiausia ir fainiausia. Paroda vyko tik vieną dieną, erdvė buvo labai didelė. Prieš tai kartu su fotografu važiavome Taliną, kur fotografavome kalvius. Eksponavome dideles, maždaug 2x3 metrų, nuotraukas ir žiedus.“
Diskusijos, kas yra menas, o kas – ne, yra amžinos kaip pasaulis.
Kalbant apie skirtį tarp meno kūrinio ir papuošalo, sako R.Petronytė, ją įvardinti žodžiais sunku. Juolab, kad diskusijos, kas yra menas, o kas – ne, yra amžinos kaip pasaulis.
„Paprastas papuošalas gali būti ir sulenkta viela, o meno kūrinys turi gilesnę prasmę. Manau, kad dažnai svarbu, kaip padaryta, kaip atlikta, kiek yra rankų darbo, kokios medžiagos. Ar tik sidabras, ar pagalvota ir paieškota jų skirtingų? Bet aš nežinau, kur yra skirtis tarp meno ir ne meno. Amžinas diskusijų klausimas“, – kalbėjo kūrėja.
Į klausimą, ar juvelyrikoje yra mados ir tendencijos, Rūta sako, kad greičiausiai taip – kaip ir bet kur kitur. Tačiau jei žmogus ateina užsisakyti papuošalo, toks užsakymas yra individualus – nepaveikus laikui, madoms, tendencijoms.
„Būna, kad atsineša giminės narių papuošalus, taip pat atsineša akmenis. Juos stengiesi įdomiai ir konceptualiai įdėti, kad atspindėtų žmogaus gyvenimo istoriją ar kažkokį įvykį. Tad čia mados nėra. Sakyčiau, kad gal yra kūrėjo braižas ir konceptas, ką žiedu ar auskarais nori pavaizduoti. Bent jau man taip yra“, – pasakojo juvelyrė.
Iš kur ateina idėjos, kitaip dar vadinamos įkvėpimu? „Tai pats sunkiausias klausimas. Iš gyvenimo, iš visko, kas jame vyksta. Tai – sutikti žmonės, pamatyti vaizdai. Pasaulis, perleistas per jį stebinčio žmogaus prizmę – tai ir yra įkvėpimas. Pasaulis juk yra toks pats, mes jį tik matome skirtingai, skirtingai reflektuojame savo kūriniuose“, – sakė R.Petronytė.
E.Čejauskaitė-Gintalė: papuošalas tampa istorija
Juvelyrė Eglė Čejauskaitė-Gintalė yra surengusi dešimt autorinių parodų, taip pat dalyvavusi daugiau nei 100 grupinių parodų. Savo darbus ji pristatė ne tik Lietuvoje, tačiau ir Portugalijoje, Sankt Peterburge, Suomijoje, Lenkijoje, Šiaurės Airijoje, Vokietijoje, Londone, Tokijuje ir kitose šalyse.
Menininkė pelniusi apdovanojimų, jos darbai buvo parduodami ir aukcionuose. 2003 metais Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės ir dizaino fakultete metalo meno specialybę įgijusi Eglė juvelyrikos nepaleidžia jau nuo studijų metų, o dabar ji kuria kartu su savo vyru Martynu Gintalu.
Taip kūrinys tampa asmeniškas, skirtas tik konkrečiam žmogui.
Parodos ir individualūs užsakymai – tokios yra juvelyrės darbo ir kūrybos kryptys. Eglė kuria iš aukso ir sidabro, o greta šių metalų atsiranda ir lydinčiosios medžiagos. Tai gali būti įvairūs akmenys, mamuto kaulas, šilkas, gintaras, drugelio sparnas, pirmasis vaiko dantis ar gimusio kūdikio plaukų sruogelė. Taip kūrinys tampa asmeniškas, skirtas tik konkrečiam žmogui, o tada jis kalba apie atmintį, apie vieną ar kitą gyvenimo tarpsnį.
Paprasčiau – kūrinys tampa atmintimi. Todėl Eglės darbai visų pirma skirti tiems, kurie nori pasislėpti nuo bižuterijos pasaulio. Arba tiems, kuriems vieną dieną ima ir ateina noras: turėti tą vienintelį papuošalą sau.
E.Čejauskaitė-Gintalė, kalbėdama apie individualius užsakymus, sako, kad negalėtų išskirti jų pagal populiarumą, masiškumą ir panašiai.
„Žmonės kreipiasi, norėdami papuošalo ypatingai progai, šventei. Jis užsakomas kaip dovana – šeimos nariui, įsimintinai progai, todėl norima, kad papuošalas atspindėtų tam tikrą gyvenimo etapą, svarbų įvykį. Tai gali būti vaiko atėjimas į šį pasaulį, mergaitės perėjimas į moterystę, vestuvės ar tiesiog svarbus žmogaus gyvenimo etapas.
Būna, kad moteris pati sau pasidovanoja papuošalą, pavyzdžiui, praėjusi tam tikrus gyvenimo išbandymus. Tokie papuošalai nėra tik vizualinis grožis, bet turi istoriją, turi šaknį. Tokiame papuošale yra užkoduota visai kitokia energija“, – kalbėjo E.Čejauskaitė-Gintalė.
Ar galima kalbėti apie tendencijas ir madas juvelyrikoje? „Tikriausiai galima, bet ne su manimi. Man tai nėra taip svarbu. Svarbiausia pats žmogus, jo energija, noras, jo transformacija per papuošalą.
Būna, kad žmogus užsisako papuošalą tada, kai jam gyvenime kažko trūksta, jis nori lengvumo ar tvirtybės, apsaugos, o gal – įsižeminimo. Tai visai kiti dalykai – man svarbūs yra emocinis ir jusliškasis pradas“, – sakė kūrėja.
Rūta Lapienytė: pasauliu netikiu, juvelyrika tikiu
Juvelyrė Rūta Lapienytė šioje srityje dirba nepilnai dvejus metus, bet kūrybinėje ir meniškoje aplinkoje buvo nuo pat pirmos dienos mokykloje.
„Jau pradinėse klasėse buvau supažindinta su keramika, skulptūra, grafika ir t. t. Vėliau įgūdžius lavinau atskiroje dailės mokykloje, kurioje pirmą kartą susidūriau su skulptūromis ne tik iš molio. Vėliau jaunųjų technikų stotyje labai stipriai domėjausi ir užsiiminėjau analogine fotografija. Ten pirmą kartą gyvenime susidūriau su chemija ir ryškalais, fiksažais ir fizika, kas šiuo metu labai aktualu ir juvelyrikoje.
O dar vėliau paauglystės egzistenciniai gyvenimo prasmės klausimai mane nuvedė į poezijos ir prozos rašymą. Tačiau pasibaigus paauglystei dingo ir noras rašyti“, – apie save pasakoja kūrėja.
Visos prieš tai turėtos patirtys mane ir atvedė ten, kur esu dabar.
Baigusi kūrybinių industrijų studijas penkerius metus ji dirbo biure, o tuo pat metu, norėdama save realizuoti kūryboje, sukūrė savo drabužių prekės ženklą „Tegul Bėga“ su savo pieštais paveikslėliais.
„Tačiau širdis jautė, jog net ir tai nebuvo mano tikrasis kelias – ieškojau toliau. Kadangi giminėje yra ne vienas juvelyras, teko ne kartą matyti juvelyrikos kūrimo procesą. Nusprendžiau išbandyti. Visos prieš tai turėtos patirtys mane ir atvedė ten, kur esu dabar. Šiuo metu juvelyrika man yra ir darbas ir gyvenimas. Aš dirbu ir esu tame beveik nuolatos, kartais net dirbtinai turiu save stabdyti, kad neperdegčiau. Tačiau negali žinoti – galbūt šis etapas irgi tik tarpinė stotelė? Jeigu ir tik tarpinė – manau, kad čia užsibūsiu tikrai netrumpai“, – kalbėjo Rūta.
Ji kuria iš aukso, sidabro, naudoja akmenimis, o dabar pradeda mokytis dirbti su emale. „Pasauliu netikiu, juvelyrika tikiu“, – taip apie save sako kūrėja.
„Mano juvelyriniai dirbiniai labai įvairūs – vengiu save įsprausti į vienos stilistikos rėmus ar kažkokio stiliaus apibrėžimą. Labiausiai stengiuosi, kad visi mano kurti papuošalai būtų ilgaamžiai, klasiški ir kokybiški. Noriu įvaldyti kuo daugiau juvelyrinių technikų ir sukaupti žinių bagažą. Manau, juvelyrikoje labai svarbu, kad papuošalas būtų ilgaamžis, patogus, kokybiškas ir ne trumpalaikė susilanksčiusi mados tendencijos užgaida“, – sakė R.Lapienytė.
Ar sunku būti juvelyru ir kur yra šio darbo žavesys, o kur nematoma, sudėtingoji pusė?
„Aš sakyčiau, kad labiau sunku, nei lengva. Bet kūrybinė realizacija ir rezultatas rankose viską atperka, kartais net apima kūrybinė euforija ir didelis džiaugsmas – ypač, kai įvaldai sudėtingus techninius dalykus.
Suprantu, kad mokytis reikės visą gyvenimą.
Kai tik pradėjau mokytis ir dirbti, kai kurie procesai atrodė neįveikiamai sudėtingi. Tačiau kiekvienas amatas reikalauja nepaprastai daug laiko įgūdžiams lavinti. Ir nors tai dar tik mano kelio pradžia, suprantu, kad mokytis reikės visą gyvenimą. Didžiausias žavesys ir džiaugsmas yra tai, kad gali save realizuoti, dirbti mėgstamą darbą ir svarbiausia gauti patenkintų klientų žinutes ar skambučius. Kitaip tariant yra galimybė kurti grožį, kuriuo džiaugiasi ir aplinkiniai.
Sudėtingoji pusė – didelės ir ilgai atsiperkančios investicijos į įrangą ir įrankius, ilgas ir sunkus niekam nematomas darbas, juvelyrinis manikiūras (trumpi nagai, juodos panagės, subraižytos rankos), o merginoms reikia panaudoti nemažai fizinės jėgos.
Iš kolegų dažnai girdžiu, jog juvelyrus kamuoja ir medicininės problemos – dėl sėdimo darbo su laiku pradeda skaudėti nugarą ir pečius, taip pat naudojama nemažai chemijos. Dėl šios priežasties visuomet, manau, kad juvelyrai į kiekvieną savo darbą įdeda dalelę savęs. Ir kai tiek atsiduodi darbui, to „savęs“ pradeda trūkti – atsiduri gydytojo kabinete, tenka padaryti pertrauką“, – kalbėjo R.Lapienytė.
Rūta pastebi, kad šiuo metu Lietuvoje vyrauja minimalizmo tendencijos, plonyčiai, nedideli, tinkami kasdienai sidabriniai gaminiai.
„Tačiau iš savo klientų pastebiu, jog tikrai daugėja išskirtinių, masyvesnių, spalvotų kūrinių gerbėjų. Vis daugiau atsiranda žmonių, norinčių vienetinių dirbinių, kurie lydės juos visą gyvenimą nesivaikant jokių mados tendencijų.
Juvelyrikoje lygiai taip pat kaip ir aprangoje, tikrai vyrauja mada ir tendencijos. Turbūt prieš 20 metų žmonės nelabai būtų supratę papuošalų su netaisyklingos formos perlais ar masyvių netaisyklingos formos žiedų, kuriuos šiais laikais mielai nešioja ir moterys ir vyrai“, – sakė R.Lapienytė.
Dalius Kudaba: kaip Žemė yra apvali, taip juvelyrika yra nemirtinga
Juvelyras Dalius Kudaba, kurdamas iš tauriųjų metalų, savo kūryboje remiasi ir gamtos motyvais, tradicijomis, moderniai panaudodamas gintarą auksiniuose vestuviniuose žieduose, sugebėdamas išlaikyti precizikos, dizaino elegancijos bei komercijos ir meno santykį.
Juvelyriką kūrėjas suvokia daug plačiau, nei vien dėvėjimui pritaikytą papuošalą ar tauriųjų medžiagų – aukso, platinos, sidabro ir brangakmenių – derinį.
D.Kudaba sako, kad tikroji juvelyrika yra nemirtinga – tai ir meno kūrinys, ir galima relikvija, brangenybė, kuri nuo seno turtingų ir garsių giminių perduodama iš kartos į kartą.
„Žemė apvali. Jei pradedame eiti nuo vieno taško, grįšime atgal – tik laiko klausimas, kada. Viskas taip pat, taip pat ir juvelyrikoje. Jei daiktas padarytas meniškai, jei žmogus gali išlaukti – jis turės vertę. Daugelis dalykų, meno kūrinių juk yra įvertinama ne iš karto“, – sakė kūrėjas.
D.Kudaba kuria jau 23 metus, o juvelyrika yra jo darbas ir veikla, kuri prasidėjo nuo pomėgio.
Kūrėjas savo darbuose akcentuoja ir brangakmenius, aukštos kokybės tauriuosius metalus.
Klasikinio stiliaus mėgėjams siūlo subtilius, svarių formų papuošalus su brangakmeniais, ieškantiesiems originalumo – netradicinių formų ir brangakmenių inkrustavimo derinius ar subtiliai išreikštų formų stiliaus papuošalus. Savo juvelyriniuose papuošaluose meistras naudoja ir unikalius floristinius, gamtinius motyvus.
Dabar į juvelyro duris beldžiasi žmonės, ieškodami išskirtinumo.
Kokia yra šiuolaikinio juvelyro studija? Joje yra visko, tačiau daugiausiai – minčių: „Studijoje skraido kūrybinės mintys.“
D.Kudaba prisimena, kad seniau žmonės pas juvelyrą ateidavo žinodami, kad čia bus pigiau, nei įsigyti parduotuvėje, taip pat atnešdavo perdaryti savo tėvų, senelių žiedus ar kitus papuošalus. Tačiau laikas šias tradicijas pakeitė: dabar į juvelyro duris beldžiasi žmonės, ieškodami išskirtinumo, unikalumo ir norėdami, kad darbas būtų sukurtas būtent jiems.
„Kiek pinigais gali tilti į vieną papuošalą? Nuo 50 eurų iki tos sumos, kurios niekas neturi“, – šypteli D.Kudaba.
Danas ir Ugnė: du juvelyrai, kuriantys vienį
Danas ir Ugnė – DU juvelyrai, kuriantys VIENĮ. Taip patys save pristato juvelyrų pora Ugnė Blažytė-Tamašauskienė ir Danas Tamašauskas. Jų kūriniai, kaip sako patys, skirti ieškantiems ir atrandantiems. Kartu pora kuria nuo 2010 metų.
Šeimyninio menininkų dueto darbams būdinga medžiagų ir technologijų įvairovė, įtaigios minties skaidrumas ir subtili estetika. Kūriniuose persipina laiko ir lemties ženklai, geometrinėmis ir laisvomis organiškomis formomis skleidžiasi gamtinė bei Baltų simbolika.
Smulkiai graviruoto balto gintaro ir mamuto kaulo detalės papildo ir pabrėžia kūrinio taurumą.
Juvelyrų savitas kūrybinis braižas pasižymi itin skrupulingu atlikimu, kuris darbams suteikia trapumo, lengvumo ir paslapties. Iš gilaus mėlio, baltos, pelenų, smaragdo žalumo emalės derinių su sidabru ir auksu veriasi neišsemiama skambi žaismė. Smulkiai graviruoto balto gintaro ir mamuto kaulo detalės papildo ir pabrėžia kūrinio taurumą. Tapybinė emalė atsiveria mįslingais vaizdiniais ir kviečia patyrinėti juos atidžiau.
Ir Ugnė, ir Danas baigę juvelyrikos studijas, abu dalyvavę parodose. Danas meninių dirbinių iš metalo-juvelyro specialybės mokėsi Kauno taikomosios dailės mokykloje, taip pat Vilniaus dailės akademijoje studijavo menotyrą. Ugnė Vilniaus dailės akademijoje studijavo dailę, o
Telšių taikomosios dailės skyriuje – metalo plastikos dizainą ir juvelyriką. Abiejų menininkų darbai pristatyti tiek Lietuvoje, tiek užsienyje – Suomijoje, JAV. Lenkijoje, Ispanijoje.
Koks skirtumas kurti dviese? Ugnė sako, kad tada turi būti bendras pajautimas, vienas kito supratimas, o kartu – tai ir vienas kito papildymas.
„Kai pradėjome kurti kartu su vyru, atsirado griežtesnės simetriškos formos. Ir technologiškai pasiskirstom. Vyras, pavyzdžiui, deda akmenis, o aš labiau užsiimu tapyba arba graviruoju“, – pasakojo pašnekovė, mat poros kurtuose dirbiniuose yra ir tapybos.
Ugnė svarsto, kad kiekvienas, ieškantis papuošalo ar norintis jį užsisakyti, atranda jo stiliui artimą juvelyrą.
„Kurti pradėjome nuo visų metalų: sidabro, aukso, vario, paskui atsirado mamuto kaulas, gintaras, emalis, oda, stiklas, akmenys, smėlis. Naudojame daug įvairių medžiagų“, – sakė U.Blažytė-Tamašauskienė.
Poros kūryboje pastebima ir baltų simbolika: „Kodėl? Ji mums labai artima. Simboliai yra koncentruoti, kartu tai – ir žinia, ir atspindi tam tikrą pasaulėžiūrą. Labai daug sutelpa juose, jei tu studijuoji, kas telpa viename simbolyje, ką gali perduoti.“
Eglė Bacevičiūtė: aplink kaklą, per ausis į į širdį, prie širdies, ausims, pirštams
„Sakuota“ – autorinės juvelyrikos vardas, kurį sukūrė Eglė Bacevičiūtė. Jos kūrybos pagrindas yra geismas liesti ir būti liečiamam – liesti rankomis, oda, žvilgsniu, taip tyrinėjant aplinką ir bendraujant su ja.
Juvelyrika buvo vienintelis Eglės pasirinkimas. „Mokykloje reikėjo apsispręsti, ką noriu studijuoti ir intuityviai atėjo mintis, kad man juvelyrika būtų įdomu. Pasirinkau tik vieną dalyką – juvelyriką. Buvau nusprendusi, kad jei į Vilniaus dailės akademiją nepriims, tada eisiu į profesinę. To neprireikė. Įstojau ir iki šiol labai džiaugiuosi. Šią specialybę pasirinkau intuityviai“, – sakė kūrėja.
Dabar analizuoju riešus, ausis.
Ji kuria įvairius papuošalus, kuriuos įvardijusi kūrybiškai. E.Bacevičiūtės darbai yra išskirti į kelias kategorijas – aplink kaklą, per ausis į į širdį, prie širdies, ausims, pirštams.
„Ką mieliausia kurti man pačiai? Dabar analizuoju riešus, ausis, bet nuo pačios pradžios ir dabar labiausiai mėgstu žiedus“, – kalbėjo pašnekovė.
Eglė – ir įvairių parodų, konkursų, bienalių dalyvė, o 2010 metais jos papuošalai buvo pristatyti „Vilniaus aukcione“.
Juvelyrė labai mėgsta medžio teikiamą švelnumą ir šilumą, todėl kūryboje naudoja ne tik įvairius metalus, inkrustuoja akmenis, bet taip pat drožia skulptūrines formas iš įvairaus medžio ir pateikia jas kaip juvelyrinius papuošalus.
Kalbėdama apie savo kūrybą Eglė sako, kad jai svarbiausia yra intuityvumas.
Svarbiausia yra intuityvumas.
„Juvelyrika yra labai jutiminė ir sprendimai yra intuityvūs. Aš einu tokiu keliu, o kiti galbūt kuria visų pirma istoriją ar renkasi kitus kelius.
Mano užsakovas būtent tai ir vertina: darbų jutimines savybes, dauguma supranta mano filosofiją ir jie negali pasakyti, kas ten yra gerai, bet yra gerai, nes maloniai nešiojasi.
O į klausimą, kodėl mes puošiamės, atsakyti labai sudėtinga. Gal mes tiesiog maloniai jaučiamės su papuošalais. Žinoma, ir pats papuošalas turi daug reikšmių. Jis gali būti kaip priminimas, kaip tavo statuso ženklas ar kažkas kito. Tai daugiasluoksnis klausimas“, – kalbėjo kūrėja.
