Dainininkas Jurgis Brūzga prisimena, kad karyba jo gyvenime atsirado gana netikėtai. Kariuomenei minint 90-metį, jis buvo pakviestas dainuoti keliuose koncertuose kartu su kariais savanoriais, o susidraugavęs, gavo pasiūlymą pas juos tarnauti.
„Iš pradžių muzika su tarnyba atrodė nesuderinama, tačiau neseniai buvau baigęs akademiją, muzikos man buvo virš kaklo, todėl su pasiūlymu sutikau. Aš visada buvau patriotas, todėl norėjau pabandyti. Tai buvo momentas, kuris sujungė dvi man patinkančias sritis: galėjau muzikuoti ir paragauti to, ko anksčiau nebandžiau“, – pasakoja 10 metų Savanorių pajėgose tarnaujantis J.Brūzga.
Savo pradžią karo akademijoje prisiminęs majoras Gintautas Ciunis tikina, kad jam sunkiausia buvo prarasti anksčiau labai vertintą privatumą. Save introvertu laikančiam G.Ciunui buvo iššūkis priprasti prie gyvenimo keturiese ir nuolat plačiai atidarytų kambario durų. Pasak jo, būtent tai yra viena priežasčių, kodėl naujai atėję žmonės tarnybą greitai meta.
„Ne visi susitvarko ir su nuolat girdimu pakeltu balsu ir žodžius priima labai asmeniškai. Pakeltas balsas yra būtinas – neįmanoma kariui ramiu tonu duoti paliepimo. Kartais panaudojami net stipresni žodžiai, tačiau tai yra kariuomenė, reikia priprasti“, – sako karininkas G.Ciunis.
Karo akademijos kariūnė Viltė Duobaitė jam antrina, pridurdama, jog griežti paliepimai yra reikalingi tam, kad karys niekada neabejotų vado sprendimais ir karo metu nebūtų tas, kuris apsisukęs išeina.
„Prisimenu, kaip atvykau pirmą dieną, pasisveikinau, norėjau susipažinti, o man iš karto liepė gulti ir daryti atsispaudimus. Reikėjo laiko, kol suvokiau, kodėl taip daroma“, – šypsodamasis prisimena karys savanoris J.Brūzga.
Dažnai įsivaizduojama, kad moterims sąlygos karo tarnyboje yra lengvesnės ir jos sulaukia daugiau nuolaidų, tačiau kariūnė V.Duobaitė tikina, jog taip nėra ir merginos ten gainiojamos lygiai taip pat kaip vyrai.
„Fizinis pasirengimas, į kurį įeina bėgimas, atsispaudimai, atsilenkimai, yra beveik suvienodinti – moterims šiek tiek palengvintas bėgimas ir atsispaudimai. Taip pat į normatyvus neįeina prisitraukimai, mes turime moterišką versiją, kuri atliekama šiek tiek kitaip. Esame lygios su vyrais ir karo metu bėgsime vienodai“, – tvirtina V.Duobaitė.
Pratybų metu kariūnai neretai susiduria su ekstremaliomis situacijomis: leidžiasi nuo pastatų, vaikščioja ant vinių ar stiklų, patenka į dūmus. Anot kariūnės, tokios akimirkos nebūna baisios, priešingai, jai tai kelia adrenaliną.
„Prisimenu, anksčiau turėjome ištraukti dėžę su viduje esančiomis žarnomis ir jose rasti šovinių. Tokią užduotį krikštynų metu padarėme pirmakursiams – buvau nustebusi, tačiau jie mėgavosi užduotimi. Džiaugiuosi, kad jie nepasišlykštėjo“, – pasakoja Karo akademijos studentė V.Duobaitė.
Kariuomenėje yra ir specialus žargonas, kurį turi išmokti kiekvienas naujokas. Kaip pavyzdį, V.Duobaitė pateikia žodį pliusas, kuris reiškia, kad žmogus turi traumą ir sportuoti negali, o kempiniukas yra stačiakampio formos omletas, kurį valgo visi.
Daugiau apie karių savanorių, kariūnų ir karininkų gyvenimą žiūrėkite pokalbyje: