Atėjus padavėjai užsisako sriubos, salotų, maloniai nusišypso ir vėl mąsliai nusisuka stebėti Totorių gatvės praeivių. Ji išties graži, kol kalbėjo pasisukus su padavėju, dar spėjau pastebėti migdolines akis ir kiek ryškesnį, nei sau leidžia „labai skoningos“ miestietės, makiažą.
Man tai gražu. Kai tyčia kiek per daug. Laukiu sau vienas užsakymo sėdėdamas jai už nugaros ir taip pat stebiu susitraukusius nuo drėgmės praeivius. Svarstau, matyt, kokia dizainerė ar šiaip prie meno. Suskamba telefonas. Ji kiek padelsus atsiliepia. O, pagalvoju, ir balsas koks malonus, žemas. Mergina klausosi, veidas kiek aptemsta, kurį laiką nieko nešneka ir aš jau bandau ragauti ką tik atnešto vegetariško a la kotleto, kai staiga išgirstu jau pažįstamo žemo tembro vis intensyvėjantį tekstą.
„Supranti, p***j man tie raudoni skaičiukai balanse, aš ir taip pati viską pasidarysiu, priduosiu ir dingsiu iš jų. Supranti, atsibodo man visos tos surūgusios mordos ir amžina nelaimė biure... Ir šiaip man viskas... Integruotas bus mano pasiūlymas ar ne, vis tiek optimizavimui jų p**** Ir užsirauks jie tikrai po pirmo akcininkų audito, jei taip ir toliau... eina viskas n***j!“ – kalbėjo ji.
Opa... Mergina susizgrimba. Padeda ragelį ir vogčiom apsidairo. Apsimetu labai kultūringai renkantis šakute ryžius.
Nesunku išskaičiuot, kad keiktis ji išmoko ne iš rusų, o iš mūsų, savo tėvų, kartos. Ir girdėdama populiarų šūkį „Putin c****o“ įtaria, kad su Rusijos prezidentu ne viskas gerai. Tačiau lingvistinio šio posakio stiprumo tikrai nejaučia. Greičiausiai retas ir mano amžiaus patyręs keikūnas žino, kad šis žodis reiškia ne šiaip vyrišką lytinį organą, o nesveikai didelį arba šaunumo būsenos. Prezidentas kažin ar džiaugiasi šia jam greitai prilipusia pravarde, bet, o kas ten žino, gal net didžiuojasi. Vien protu Rusijos nesuprast, kaip rašė klasikas.
Visą šią keiksmų kultūrą jau buvo perėmę mūsų tėvai.
Visą šią keiksmų kultūrą jau buvo perėmę mūsų tėvai. Žiniasklaida sovietų laikais buvo daug puritoniškesnė nei dabar, tad šis folkloras kaip virusas ėjo iš lūpų į lūpas. Nereikėjo nei interneto. Pamenu mano diedukas rusiškai keikdavosi itin juokingai, nemokėdamas tarti „eikit jūs visi kūjum.“ Beje, rusiškai taip ir neišmoko. Taigi mes esame antros kartos keikūnai. O telefonu kalbėjusi mergina – trečios.
Rusų kalbotyrininkai savo keiksmažodžius kildina tiek iš mongolų-totorių ordų atneštų žodžių, tiek iš senovės slavų kalbų ir net randa sąsajų su indoeuropiečių prokalbe.
Rusų kalbotyrininkai savo keiksmažodžius kildina tiek iš mongolų-totorių ordų atneštų žodžių, tiek iš senovės slavų kalbų ir net randa sąsajų su indoeuropiečių prokalbe, kuriai priklauso ir lietuvių kalba.
Žodžio, žyminčio vyrišką organą, vienas iš pavadinimų kildinamas iš bendraslaviškos šaknies „chu“, reiškiančios ūglį. Iš ten pat kildinami žodžiai „chvoja“ (liet. spyglys), „chvost“ (liet. uodega).
Štai, nevengdami spekuliacijų rusų lingvistai randa sąsajų su indoeuropiečių kalbos šaknimi „skeu“ (liet. būti aštriu). Čia minimas lietuviškas žodis „skuja“, turintis dvi reikšmes – pušies ar eglės spyglys ir tarmiškai kankorėžis.
Beje, žodis „pimpalas“ lietuvių žodyne turi kelias reikšmes – nukapotas botagas, virvelė su pririštu svambalu ir tik trečia reikšmė žymi keiksmažodį. Yra ir frazeologizmas „pimpalą mušti“ – dykinėti. Rusų kalbos atitikmuo „ch*j voliatj“ (liet. „pimpalą volioti“). Kitos reikšmės nunyko, o pikantiškoji liko.
Yra ir kita – daug žinomesnė ir populiaresnė šio svarbaus žmonijos istorijoje žodžio atsiradimo versija. Štai keletas išverstų totoriškų žodžių: „chui“ (liet. dėklas, futliaras, makštis peiliui, viesulas, rulonas, ryšulys); „chuivaldaan“ (liet. sąmokslas); „chuigur“ (liet. melagis, pataikūnas). Asociacijos gana aiškios ir išvestiniai žodžiai su fantazija...
Laikydamasis lygiavos principo turiu aptarti ir moteriškų lytinių organų necenzūrinio pavadinimo kilmę. Anot lingvistų, šis žodis turi tiek proslaviškų, tiek indoeuropietiškų ištakų. Šaknis slaviška „pi-sd“, indoeuropietiška „pei-sd“ reiškė bendrai daiktą ant ko sėdima, taip pat konkrečiai balną. Iš čia ir žodis lizdas – ant ko, kame sėdima. Taip kad šio keiksmažodžio kilmė yra ir baltiška taip pat. Visai logiška išvada. Juk buvo toks prūsų ir lietuvių meilės dievas Pizius, kuris, manoma, atvesdavo merginą jaunikiui.
Kokie gajūs ir įtaigūs turi būti keiksmai, kad jų prasmės nežinodami net ir vaikai taip greitai juos perima. Į visus šiuos žodžius mes sudedame labai daug emocijų ir vaikai tai pagauna, perima panaudodami juos tiksliai kontekste.
Pamenu, kaip mano dukra būdama gal ketverių metų uošvienei pridarė gėdos miesto parko sūpynėse. Kultūringa moteris žiūrėjo su šypsena į mielą švytuojančią anūkėlę, šnekučiavosi su jaunom mamom, kai mėlynakis šviesiaplaukis angelėlis netikėtai įsiterpė: „B*** kaip vėjelis akis į plaukus pučia...“ Uošvienė nepasimetė: „Darželis“, – pasakė. Mamos pritariamai palinksėjo galva.
Tai dar nieko čia baisaus, o va būna vaikai mamom pasako ir tą žodį, kuris reikštų, kad turėjo intymių reikalų su jos mama, vadinasi, savo močiute. Gerai tam, kas moka pasijuokt, o tam, kuris turi jautrią vaizduotę ir yra patyręs puritonišką auklėjimą...
Tai išties stiprus prakeikimas.
Bet tegu jis nusiramina, nes tas stiprusis „j*****j“ irgi ne šiaip sau vulgarybė. Šio frazeologizmo reikšmė smarkiai mutavo laike ir net slavai jos nebesupranta.
Jis kilęs iš posakio, susijusio su pagoniškuoju slavų žemės kultu, kur mama šiuo atveju nėra pašnekovo konkreti gimdytoja, ji yra motina žemė. Ir manoma, kad tai nebuvo keiksmas, o prakeikimas ir net burtažodis reiškęs šuns išniekintą žemę, nors kaltė už šį šventvagišką veiksmą tekdavo pašnekovui. Tai išties stiprus prakeikimas, nes spėjama, kad senovėje vyrai sėdavo grūdus be kelnių ar visiškai nuogi, masturbuodavosi simboliškai apvaisindami žemę prieš sėją, kad derlius būtų gausus. Šuns dalyvavimas tokiame šventame rituale tai ne tik paprastas įžeidimas, tai galėdavo reikšti ir badą arba mirtį.
Kaip matome, keiksmažodžiai ar stiprūs posakiai turi savo ne visai paprastą kilmę. Kaip tai veikia mūsų sąmonę ar pasąmonę? Daro mus agresyvesnius ar, atvirkščiai, nuleidžia garą? Bet juk akivaizdu, kad šiuos senovinius žodžius ir frazes, jų reikšmes ir vaizdinius suvulgarina mūsų protas, užteršta sąmonė, sociumo normų pokyčiai, panaudojimo būdas. Dažniausia juk minimi žmogaus reprodukciniai organai, kurie užtikrina žmonijos išlikimą, jau nekalbant apie gražiausių jausmų apogėjų ar erotikos estetiką.
Istorijos tėkmėje ir nūdienos paviršutiniškumo bei greitos informacijos sprinte dažnai tai, kas natūralu, tampa draustina, vulgaru arba tiesiog užsimiršta.
Istorijos tėkmėje ir nūdienos paviršutiniškumo bei greitos informacijos sprinte dažnai tai, kas natūralu, tampa draustina, vulgaru arba tiesiog užsimiršta. Galima paminėti ir įvairiose kultūrose kelis tūkstantmečius gyvuojančias falų skulptūras, erotinius motyvus lietuvių liaudies dainose, galų gale ir Kamasutrą, kurią sovietmečiu vos ne kaip pornografiją kopijavimo aparatais slapta daugino mūsų tėvai. Išmintingas žmogus suvirškint gali įvairų tekstą, o puritoniškas ir didaktiškas tekstas dažniausiai bus erzinantis ir daug lėkštesnis už išradingą ir linksmą blevyzgotoją.
P.S. Pastaruoju metu plinta nuomonė, kad keikiasi intelektualesni žmonės. Neva jie laisvesni, nebijo laužyti socialinių normų. Tačiau tuomet sakyčiau, kad rusų armijos seržantai ir praporščikai yra pasiekę tokias intelekto aukštumas iki kurių man (nors dar spėjau išeiti armijoje dvejų metų praktiką) kaip iki Berankio tenise.
Egzistuoja net keli tyrimai, kurie teigia, kad išradingų keiksmų ar nepadorių idiomų vartojimas tobulina verbalinį intelektą.
Egzistuoja net keli tyrimai, kurie teigia, kad išradingų keiksmų ar nepadorių idiomų vartojimas tobulina verbalinį intelektą. Tačiau juk daugelis mūsų kartojame tuos pačius keiksmažodžius ir tai atliekame nereflektyviai. Tad tai su intelektu kažin ar susiję. Bet tema įdomi ir yra tiek smagių žodžių ir triaukščių posakių, kurių ne tik kilmę, bet ir prasmę dažnai gali suprasti tik šią specifinę sritį nagrinėjantis kalbotyrininkas.
