Bėdavojosi, kad vaikai nebūna kieme ir nebežaidžia kaip mes anksčiau. Nulenda kur nors vienas pas kitą ir varo kompais, telefonais, iPad'ais ir t. t. Visų veidai balti kaip ligonių ir jie nežino, koks smagus kaistantis žandų raudonis, po šaltu vandeniu pakišti degantys sustirę pirštai ir šlapios vilnos kvapas nuo močiutės megztų pirštinių, pakabintų ant masyvių ketaus radiatorių. Jie nesupranta ir surūdijusių rogučių rūsy. Čia ir gamta nepadeda, bet netikėtai susivokia – jau keleri metai namie joks kamuolys nesimėto!
Jie ir patys su žmona jau nelabai kruta, nes tiesiog norisi pagulėt po darbų ir pažiūrėt „The New Pope“ serijas, o dar tie penktadienių paskąnors vakarėliai. Nors dar tik po trisdešimt abiem, pilvas jau užaugęs, ir parduotuvėj kažkoks vaikis pirmą kartą dėde pavadino...
Klausiausi, linksėjau ir galvojau – tarsi už miesto gyvendamas nerasi su kuo įkalt. Jei tingi, tai ta gamta tik pro langą ir grožėsiesi. Duoti tokius patarimus yra tas pats, kas ginčytis dėl moterų. Jei jos prabangios, efektingos, su nenatūraliomis lūpomis, tai dar nereiškia, kad jos blogos mamos ir žmonos. O kuklių moterų skoningas pastelinis megztukas – vėlgi nieko nereiškia.
Kol jis skundėsi savo suknistu ir bedvasiu ofisinio miestiečio gyvenimu, kažkaip nuklydo mano mintys, nuskrido pro tą kavinės langą link Nemenčinės pušų ir eglių.
Kol jis skundėsi savo suknistu ir bedvasiu ofisinio miestiečio gyvenimu, kažkaip nuklydo mano mintys, nuskrido pro tą kavinės langą link Nemenčinės pušų ir eglių, link smaragdinio Gėlos ežero vandens su jo nelietuviška balto molio pakrante...
Septintą jau brėško. Tarp juodų pušų kamienų horizonte ryškėjo purpuro ir gilaus mėlio juostos. Nors dar vasaris, bet išėjęs vos neužmyniau ant tuoj besiskleisiančių snieguolių.
Prisiminiau, vakar kieme mačiau magnolijų pumpurus ir pagalvojau, kad užėjus šalčiams neteksim gražiausių sodo žiedų. Nors visada lieka ištikima senoji didžiulė trešnė, kurios balti žiedai šviečia ir tamsiausią gegužės naktį ir sninga jais vėjui užpūtus gerą savaitę.
Senam medžiui nesvarbu, kokia žiema – tvirtas, kreivas, apkerpėjęs kamienas apsaugo nuo bet kokių šalčių. Prie kojos prisiglaudė dvi iš šešių pusiau laukinių kačių. Jos trinasi apie kojas, murkia, bet į rankas nepaimsi – šoka lauk, drėksdamos užpakalinėmis letenomis. Paukščių dėl jų apmažėjo, bet ir kurmių, rausiančių veją, nebeliko.
Papylęs maisto pirmą kartą išgirdau ir pavasarinių paukščių čypavimą. Ryto prieblandoje jų nesimatė, tik ant gretimos obels šakų iškart prisistatė įžūlūs kėkštai. Jie ir dar sutemus pasirodančios kiaunės ramiai vagiliauja iš kačių dubenėlio. Pabaidęs kėkštus nubėgau ežero link.
O čia neva miesto standartas.
Pagaliau sulaukiau šeštadienio. Po įtemptos darbo savaitės ir sunkios „Žalgirio“ pergalės įtemptus nervus dar porą valandų bare teko raminti su draugais, kurių nepažinojau. Ir draugai, ir nervai nurimo tik kažkokiame naktiniame stiklainyje klausantis besiskundžiančio taksisto, kurį pasikviečiau pasisėdėti prieš parvežant namo.
Aš jį guodžiau, raminau ir vaišinau taip, kad jis nesugebėjo atsispirt, ir namo grįžau jau su jo iškviestu kolega. Tik primigus iškart prasidėjo sušniakas. O dar baimė pasisukt į brangiąją ir apdegint jai veidą.
Galų gale smigau. Giliai, palaimingai... penkiolikai minučių.
Kaimynas, prisiekęs žvejys, bandė kieme užvesti savo triperį ir keikėsi. Net septintam aukšte girdėjosi jo necenzūrinis dialogas su starteriu, akumuliatoriumi, paskui su visu „Opelio“ koncernu. Tik nutilus pasigirsdavo dar ir čepsėjimas. Matyt, kad nusiramintų, kramsnojo dėkingos už būsiantį ramų savaitgalį žmonos padarytą sumuštinį.
Akustika naujamiesčio kiemuose geresnė nei antikinės Graikijos amfiteatre. Reiktų mokslininkams paslaptį išsiaiškint ir tuo pačiu principu koncertų sales įrenginėti. Ir dar – būtinai paduosiu į teismą langus keitusią firmą, kuri žadėjo: „Ponas, nu nieko negirdėsit tikrai. Uždarysit užuolaidas ir nesuprasit, naktis ar diena.“
Pagaliau išvažiavo. Užmigt nebegalėjau. Galvojau išeit prasivaikščiot, bet tamsu kieme, niūru. Vasaris. Alinė nors ir už kelių metrų, bet atsidarys tik dešimtą... Bet ir tada be šansų, nes iškart skyrybos.
Štai tokie stereotipiniai skirtumai.
Užmiestis turi savo privalumų: daugiau erdvės, privatumo, gamtos, jei tau jos reikia. Aktyvaus poilsio įvairumai. Galbūt pasiseks su kaimynais ir turėsi smagų laisvalaikį bei žmogišką mieste jau atgyvenusią pagalbą, kai reikės kažką pataisyti, pakelti, įnešti, o tai žmones labai suartina. Aišku, visada gresia atsidėkojimas pirtelėje ir pabaiga jau pas kitą kaimyną apie penktą ryto... Tada jau skirtumai su miestu tampa labai minimalūs, nes pagirios ir Mėnulyje pagirios.
Daugiau erdvės, privatumo, gamtos, jei tau jos reikia.
Daugiabutyje gali pragyventi dvidešimt metų ir nežinoti, kas gyvena aukštu žemiau. Bet gal ir nereikia? Va, užmiesty, neduokdie, kaimynas bus koks įkyrus bendrautojas ar šiaip visokios teisybės ieškotojas, tai vargsit tikrai smarkiau nei mieste. Dėl to, ar asfaltuot keliuką, ar ne, ar teisingai pasodintas medis, kuris jam užstoja saulę ir meta lapus į jo kiemą. O kur dar susitarimas, nuo kurios valandos rytais galima pjauti žolę, kur gali statyt mašiną svečiai, jei netelpa kieme. Ir čia tik pačios paprasčiausios konfliktų priežastys.
Daugiabutyje gali pragyventi dvidešimt metų ir nežinoti, kas gyvena aukštu žemiau.
Gyvendami užmiesty ruoškitės daugiau laiko praleisti mašinoje, bet čia labiau priklauso, kurioje vietoje tas užmiestis ir kada reikia būt darbe. Išvis, jei gyvenat ne Vilniuj, tai problemos kaip ir nėra. Jūsų gyvenime greičiausiai bus mažiau kultūrinimosi, kavinių, bet svarbiausia ne tai.
Svarbiausia, kad keisis visas jūsų gyvenimo ritmas, reikės tapti vairuotojais savo vaikams. Ir ne kol jiems sukaks 10 metų, kaip dažniausiai būna mieste, ir jie išmoksta įsėst į autobusus, bet gal ir iki visų 18 metų. Dirbant rimtą darbą logistika nėra pati paprasčiausia. Bet priprantama.
Įdomiausia tai, kad gamta pradeda jus valdyti. Visi tie daigeliai, paukšteliai, atklystančios lapės ir stirnos, kiaunės, spoksančios į tave pro terasos stiklą. Pradedi skysti, pasakot visiems tas nesąmones, visi klausosi ir džiaugiasi, tarsi pavydi, bet kažkodėl paskui nesiveržia. Net ir į svečius nelabai užklysta.
O jūs vis mažiau laisvo laiko norėsit leisti mieste, bariukuose ir baliukuose. Pradėsit pirmi išeidinėti iš firmos balių, o paskui ir iš draugų gimtadienių. Nors patys taip nesiausit, bet pasidarysit neįdomūs įprastam ratui žmonių, kurie mieste vis dar tęs savo jaunystės džiaugsmą. Bendrų temų ir interesų liks vis mažiau. Baisiausia, jums patiems to bendravimo reikės vis mažiau.
O kur vyriškas išėjimas alaus ir moteriški apsikeitimai naujienomis ar naujų drabužių pasidemonstravimas? Štai ir dar vienas didelis pavojus. Jei jums abiem patinka toks nykus užmiesčio gyvenimas, tai gerai, bet jei kažkuris turės smarkiai aukotis – tai gali baigtis liūdnai.
Neišvengiamai glaudus gyvenimas už miesto tikrai padarys jus ne šiaip tvirta šeima, bet geresniais draugais, nei buvot. Ir vaikai jūsų turės smarkiai kitokią patirtį, nei gyvendami mieste. Žinos, kas yra kėkštas ir strazdas, nebijos paimt į rankas slieko ar varlės, matys gėles ne tik turgeliuose, galės nusiskint obuolį ir vyšnią. Galbūt net nubėgs kada su jumis iki ežero išsimaudyt ir pamatys rūką, slenkantį vandeniu.
Nors paaugę ir keiks, kad turi trenktis taip toli namo ir pavydės centre gyvenantiems draugams jau vien todėl, kad gali ilgiau pamiegot ir jiems mokykla ir kavinės už kelių šimtų metrų, o ne už kelių dešimčių kilometrų...
Išvada. Kaip pasirinksit, taip blogai. Arba atvirkščiai. Na, bet tvirtai galiu pasakyti, kad geriau kaip ten nebus, nors kitur irgi nieko. Visgi aš turiu tvirtą nuomonę, kad nieko čia konkretaus nepatarsi. Žodžiu, visada taip ir niekas dėl to jums nepaprieštaraus.
