„Gyvenu Kupiškyje, o gimiau visai šalia – trys kilometrai nuo čia, Byčių kaime, paskui mokslai, armija ir visa kita, o vėliau grįžau gyventi į Kupiškį, dirbau tuometinėje milicijoje.
Ar patinka man gyventi Kupiškyje? O kam gali nepatikti gimtinėje gyventi“, – juokiasi Gintautas Vaitonis.
Vėliau jis pasakoja išėjęs iš milicijos dėl sveikatos ir ilgus metus dirbęs žemės ūkio tiekime. O dabar, nors jau yra pensininkas, užsiima individualia veikla – kalviauja, lanko folklorinį ansamblį, o svarbiausia – kolekcionuoja kortų kalades.
Gintautas prasitaria, kad dar ir medžioja: „Geriausia mėsa – šerniena, elniena, kiškiena.“ Ar negaila gyvūnų, kai medžioja? „Istorija nutyli“, – atsako kupiškėnas.
– Ar tiesa, kad kalvystė vienas iš jūsų amatų?
– Pasakysiu apie save taip kupiškėniškai: „devyni amatai – dešimtas bodas“ arba „daug auklių – vaikas be nosies“. Man tinka šie posakiai. Viską moku, bet nieko gero nepadirbu (juokiasi).
Man geriau valgyti neduotų, o pakalbėti leistų.
Veikti turiu ką – dirbčiau dieną naktį ir tai nespėčiau padaryti. Dabar daugiausia dirbtu tik su metalu – kalviauju, tekinu, virinu... Man patinka dirbti su metalu, visai nesunku.
O dirbu iš metalo pačius įvairiausius dalykus, pavyzdžiui, dirbau rožes, šeimos židinius vestuvėms... Kas man labiausiai patinka? Labiausiai patinka lovoje gulėti (juokiasi). Iš kalvystės patinka tai, kas išeina, kai sekasi. Nors visko būna. Tačiau, kaip sakau, su metalu lengvesnis darbas nei su medžiu. Pakaitini ir iš naujo darbą padarai, viską išlankstai. Nėra tokio darbo, kurio nemokėčiau.
Dar galiu pridėti, kad man teko dalyvauti respublikiniame pasakorių konkurse Druskininkuose. Man geriau valgyti neduotų, o pakalbėti leistų (juokiasi).
Galiu pasigirti ir dėl metalo darbų – kad jau pradėjau (juokiasi). Aš esu kalvis tautodailininkas ir priklausau Lietuvos tautodailininkų sąjungai, o mano darbai dalyvavo ne vienoje parodoje: Vilniuje, Panevėžyje, Kupiškyje ir kt.
– Ne tik kalviaujate, bet ir šokate tautinius šokius?
– Mes su žmona lankome folkloro ansamblį, kur dainuojame ir vaidiname, kitaip sakant, darome viską. Beveik 25 metai jau bus. Buvome su kolektyvu Portugalijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Rumunijoje, visoje Europoje.
Ir namuose, ir šokiuose kartu. Su žmona skaičiuojame jau 30-tus metus.
Liūdėti nėra kada, laukia repeticijos, tris dienas per savaitę jas lankome, pavasarį ir vasarą sode dirbame, dar sodyba kaime yra, tad darbo – sočiai turiu (šypsosi).
– O kaip kortas kalades sugalvojote rinkti? Gal esate aistringas kortuotojas?
– Jaunystėje per naktis lošdavome, buvo toks žaidimas „Akis“ iš pinigų. Tai technikume mūsų keturių penkių „šaika“ uždangstydavome langus, kad niekas nematytų, ir lošdavome. Dabar laiko trūkumas – nebėr kada kortuoti (juokiasi).
Kaip pirmoji kortų kaladė atsirado kolekcijoje? Ilga istorija, bet galiu pasakyti. Mane kaip jauną specialistą išsiuntė į pasitobulinimo kursus į Rostovą prie Dono. Tais laikais keliaudavome traukiniais. Papuoliau į vieną kupė su mokytoja iš Krasnodaro – taip ir susipažinome.
Tik pradėjus rinkti Nepriklausomos Lietuvos laikais, tų kortų buvo visokių, netgi su kamasutra, – sako kupiškėnas.
Yra 56 kortos kaladėje, o viena jų tuščia, vadinama „šluota“. Tai ant tos kortos mokytoja man užrašė savo adresą, kadangi po ranka neturėjo jokio popieriaus lapelio, ir dar parašą padėjo.
Tada iš kalbos išėjo, kad sakau – ką čia ant vienos, ant visų pasirašyk kortų. Taip buvo pasirašyta ant visų 56 kortų, o kortų kaladė tapo nebeišmetama. Taigi, nuo tos kaladės ir pradėjau rinkti – tas nutiko maždaug 1985–1986 metais.
Ta pirmoji kortų kaladė buvo kaip relikvija, galvoju, negi stovės viena. O kortų kaladės atkeliaudavo iš visur, visokiausių šalių, tad iš pradžių buvo nesunku rinkti. Dabar jau sunkiau, bet iš kitos pusės, jau labai daug ir turiu, sunku begauti ką nors naujo.
Daugiausia dovanoja giminės, nes žino mano užsiėmimą, tačiau ir pats nemažai nusiperku keliaudamas, – ir Lenkijoje, ir Graikijoje, ir Portugalijoje. Dabar neseniai atvežė man kortas iš Dubajaus. Tad kortos iš viso pasaulio, tik dar neturiu iš Amerikos.
TAIP PAT SKAITYKITE: Varlių kolekcininkė Reda siekia Lietuvos rekordo – vyras eksponatams pastatė net specialų namelį
– Kur laikote tuos keturis šimtus kaladžių?
– Padirbau tokią lentynėlę ir ant jos sukroviau tas kortų kalades viena prie kitos, o kurios nesutilpo, sudėtos spintoje.
Paklaustas, kokios kortų kaladės jam labiausiai patinka, Gintautas žodžio kišenėje neieško. „Oi, turiu ne vieną, net keliolika (juokiasi). Ar pasakyti? Erotinės (juokiasi). Tačiau jos paslėptos. Kaip ir pasakojau, tik pradėjus rinkti Nepriklausomos Lietuvos laikais, tų kortų buvo visokių, netgi su kamasutra“, – sako kupiškėnas.
Dar priduria, kad kortų kaladžių pats nežiūri – tik žmona, kai užeina įkvėpimas, paima nuvalo dulkes ir dailiai sudeda į lentynėlę. Klausiu, ar žmona neprisideda prie vyro kolekcijos? „Žmona turi savo – ji renka mažus buteliukus su alkoholiu – manau, arti šimto jau bus“, – sako linksmuolis Gintautas.
– Ar turite kokią svajonę, iš kur norėtumėte gauti kortų kaladę?
– Aišku, turiu. Norėčiau gauti iš čigonų kortas, būrimo kortas. Bet labai sunku gauti. Aš burti pats tikrai nemoku ir jokiais burtais netikiu. Vieninteliu dalyku tikiu – kai katė juoda perbėga per kelią ir skaičiumi 13 (juokiasi).
