Kaip 15min GYVENIMUI pasakojo L.Aleknienė, sodą „Poilsio“ bendrijoje Panevėžio rajone ji įsigijo prieš 20 metų.
„Nuo mano sodo už 100 metrų yra Žalioji giria. Tai nuostabi vieta tam, kas myli gamtą ir gyvūniją“, – sakė Lina.
Nors žalčių L.Aleknienė yra mačiusi ir anksčiau, tačiau pirmasis artimas susitikimas buvo būtent čia.
„Negaliu pasakyti, kad pirmieji susitikimai buvo malonūs. Aš, kaip ir daugelis, jų bijojau, aikčiodavau juos pamačiusi. Ir ne tik aikčiodavau, kai peršniūruodavo per basas kojas.
Bet laikui bėgant pripratau. Ir jie apsiprato mano draugijoje. Vėliau apsigyveno ant komposto krūvos, net savotiškai „susidraugavome“, – kalbėjo L.Aleknienė.
Teko gelbėti nuo kaimyno šuns
Moteris juos mato beveik kiekvieną dieną, ypač kai saulėta. Tada žalčiai įsitaiso saulės atokaitoje. Lina sako, kad patinka juos pakalbinti.
Drąsesni yra vyresni (sprendžiant pagal jų dydį) žalčiai – jie nėra labai baikštūs, leidžiasi fotografuojami, nereaguoja arba net, sako Lina, papozuoja.
„Taip, jei kuriam nepatinka, tai pakelia galvą lyg pasiruošęs pulti, pradeda baugiai šnypšti, bet tada supratingai pasitrauki, nedrumsti jų ramybės. Yra ir „sodo karalius“, jį atskiriu pagal dydį ir iš rando nugaroje, nes kažkada teko gelbėti nuo kaimynų šuns.
Mano kalytė, beje, labai tolerantiškai priima žalčių kaimynystę, gal porą kartų esu sudrausminusi, kai aplojo pamačiusi mažiuką, šliaužiantį pieva.
O ant komposto krūvos jų gyvena ganėtinai nemažai. Šiais metais jų jau žymiai mažiau, gal kaitra savo daro, o gal „chemiškai sterilūs“ kaimynai šalia mano sodo įsikūrė? Tikrai gaila būtų, jei jie pasitrauktų ir paliktų mano kaimynystę“, – kalbėjo moteris.
Lina sako žalčiams pasodinusi moliūgą – tam, kad jie turėtų pavėsį.
Savo sodo ji nekeistų į nieką kita, o žalčiai jai ne tik kad netrukdo, bet ir džiugina.
„Jie gyvena ant komposto krūvos, po sodą nešliaužioja, nebent tik išsiritę mažyliai pravinguriuoja per pievutę“, – kalbėjo L.Aleknienė.
Pavasarį, sklaidydama komposto krūvą, Lina sako vis randanti ir kiaušinių lukštų: „Jų būna begalės.“
Žaltys minimas ir mitologijoje
Žaltys ir senojoje lietuvių mitologijoje minimas kaip namų židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybė, laikomas gerąja namų dvasia, globėju ir gydytoju.
„Pamenu, močiutė pasakojo, kad žalčius prisijaukindavo ir net juos maitindavo. Tad nereikia jų bijoti. Dėl to, kad jų išvaizda ne visiems maloni, tai nereiškia, kad juos reikėtų naikinti ar išvyti iš sodo.
Nebijokite, jei jiems jūsų draugija nepatiks, jie patys pasitrauks. O mes labai puikiai sutariame, ir aš net jaučiu džiugesį būdama jų draugijoje. Jei mylite gamtą ir gyvūniją, geriau įsižiūrėkite: ar jie nenuostabūs?“, – socialiniame tinkle rašė L.Aleknienė.
Tačiau L.Aleknienę nustebino internautų komentarai. Vieni juos vadino gyvatėmis, kiti – siūlė naikinti.
Iš tiesų atskirti žaltį nuo vienintelės Lietuvoje gyvenančios nuodingos gyvatės angies nėra sunku – žalčiai galvos šonuose turi gelsvas dėmes ir neturi rašto („zigzago“) nugaroje.
„Dar galima atskirti pagal akių vyzdžius. Žinoma, žiūrint į nuotrauką, o realybėje to geriau nedaryti. Žalčio vyzdžiai yra apvalūs, o angies – kaip katės – elipsės formos“, – aiškino panevėžietė.
Lina sako, kad nereikia žalčių bijoti, vyti jų lauk ar naikinti: „Jie nieko blogo nedaro, tik neša gėrį. Labiau reikia bijoti piktų žmonių, nes jie gali sukelti skausmą.
Nepergyvenkite, nes žalčiai negyvena ten, kur jie nepageidaujami, jie pasirenka ten, kur jiems saugu. O jei sutikote, priimkite tai kaip akimirkai skirtą gamtos dovaną, nors ir ne visiems malonia ir priimtina išvaizda.“
Medžių kirtimas – perint gervėms
Kaip pasakojo Lina, kai kurie komentarai ją ne tik stebina, tačiau ir baugina, ypač tie, kurie siūlo žalčius naikinti.
„Žiaurūs žmonės ne tik vieni kitiems, bet ir gamtai, kurios dėka patys egzistuoja. Aš manau, kad pats žiauriausias padaras žemėje yra žmogus, jis naikina apie save viską ir ne tam, kad išgyventų. Net nežinau, kodėl? Gal savo malonumui, norų patenkinimui“, – svarstė moteris.
Ji prisiminė ir kitą su gamta susijusį įvykį, kai Žaliojoje girioje buvo kertami medžiai.
„Tai buvo prieš trejus metus visai šalia mano sodo, ir tuo metu perėjo gervės.
Pamenu, kai tik auštant pasigirsdavo benzininių pjūklų ūžesys, jį lydėdavo klaikus gervių klyksmas. Širdis iš skausmo verkdavo.
Tais metais ir gervių buvo žymiai mažiau, o dabar vėl jos džiugina savo gausa nuo ankstyvo pavasario iki rudens. Šiuo metu dar retai ir tik po kelias praskrenda, dar vaikai nepakankamai paaugę. Bet kai jau su vaikais išskrenda rytais ir vakarais sugrįžta, patikėkite, neapsakomas jausmas“, – kalbėjo L.Aleknienė.
