– Kaip įvyko tas lūžis – kad darbą biure iškeitėte į kūrybą?
– Baigusi transporto ekonomikos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, beveik ketverius metus dirbau transporto įmonėje buhaltere. Dirbdama kūriau įvairius papuošalus, taigi natūraliai gimė mintis kurti lėlytes.
Dirbau įprastą biuro darbą, nuo 8 iki 17 valandos, o grįžusi vakarais sėsdavau gaminti lėlyčių. Miegodavau po tris, keturias valandas per parą. Laisvo laiko beveik neturėjau, todėl ištaikiusi kelias laisvas valandas miegodavau.
Taip gyvenau apie pusmetį.
Pavargau nuo tokio ritmo. Reikėjo rinktis darbą arba pomėgį. Pasirinkti kūrybą buvo gerai apgalvotas žingsnis.
Pastaruosius tris mėnesius daug laiko skiriu mokydamasi, kaip socialiniuose tinkluose pateikti informaciją, kaip bendrauti su klientais, sėkmingai vykdyti pelningą rinkodarą.
Jaučiuosi puikiai, todėl manau, kad pokyčiai tik į gera. Atrodo, gyvenimas tapo pilnesnis. Atsirado daugiau laiko, dirbu tokiu grafiku, kokiu noriu.
– Kaip atsirado idėja kurti lėlytes kortelių laikikliams?
– Naršydama po interneto platybes, pamačiau kažką panašaus. Juokais nusprendžiau pamėginti. Užsisakiau reikalingų medžiagų ir atsisėdusi improvizavau. Pradžioje nebuvo nieko panašaus, kas yra dabar. Jei atvirai, net nebuvo gražu. Pirmieji bandymai virto dovanomis draugams. Tiesa, patobulėjusi iš naujo perdariau jų lėlytes.
Nebuvo minčių, kad kūryba gali peraugti į rimtą veiklą. Tačiau vėliau nebeužteko laiko gaminti papuošalus, nes lėlyčių užsakymo sąrašas vis ilgėjo. Žmonėms labiausiai patiko idėja, kad lėlytė gaminama pagal individualius bruožus.
Įgūdžius lavinau laikui bėgant ir nuolat gamindama. Atsirado paklausa, nes tai buvo nauja, niekas nieko panašaus nėra daręs. Mano žiniomis, esu vienintelė Lietuvoje, kuri šiuo metu tuo užsiima. Kai kurie klientai teigia, kad kažkokia moteris gamina pigiau. Tačiau paprašius parodyti jos darbus, nė karto nesulaukiau pavyzdžio.
– Kiek laiko esate įsisukusi į šią veiklą?
– Metus su puse kūriau papuošalus. Vėliau pusmetį kūriau ir papuošalus, ir lėlytes. Bet jau ketvirtus metus gaminu tik lėlytes.
– Papasakokite, kaip vyksta visas kūrybos procesas.
– Daug dėmesio skiriu bendravimui su klientais. Tai vyksta skaitmeninėje erdvėje, naudojantis programėlėmis „Facebook“ ar „Instagram“ bei elektroniniu paštu. Užsisakančiam galimybės kūrinį realiai apžiūrėti, paliesti ir ištyrinėti nėra.
Pristatydama lėlytes pabrėžiu, kad tai rankų darbo kūrinys. Užtikrinu, kad lėlytė bus pagaminta pagal individualų aprašymą ar atsiųstą nuotrauką.
Turiu specialią formą, kurioje prašau įvardinti visas detales. Tai plaukų spalva ir tipas – tiesūs, garbanoti, ilgi ar trumpi plaukai, akių, lūpų spalvos. Darbo apranga – chalatas, pižama ir jų spalvos. Skyriaus, kuriame dirba, pavadinimas ir kokius instrumentus ar rekvizitus laiko rankoje, pavyzdžiui, švirkštas, pompa ar net širdis. Galima pažymėti įvairias smulkmenas, kurios gali būti naudingos identifikuojant, atkartojant konkretų asmenį, pavyzdžiui, akiniai, inicialai.
Gavusi nurodytą aprašymą, jokių eskizų nepiešiu. Tiesą sakant, piešti net nemoku. Viską darau intuityviai. Užsakymo pagaminimo terminas – savaitė. Nuosekliai gaminant vienai lėlytei reikia skirti apie tris valandas.
Pagaminusi visada nusiunčiu nuotrauką užsakovui. Jei viskas tinka – džiaugiuosi ir lėlytę išsiunčiu. O jeigu ne, norima kažką pridėti ar pakeisti, tai padarau taip, kaip pageidaujama.
Būna atvejų, kai tenka visiškai iš naujo gaminti lėlytę, bet aš neprieštarauju. O netinkama lėlytė lieka pas mane. Išsiųsdama gaminį šventiškai supakuoju, tad galima iškart dovanoti.
– Kokios priemonės ir medžiagos reikalingos sukurti lėlytei?
– Naudoju savaime stingstančią medžiagą. Jos nereikia kepti, nes oksiduojasi su oru ir stingsta. Taip pat pasitelkiami akriliniai dažai. Vienintelė lėlytės baimė – drėgmė.
– Idėjai skyrėte vardą „Dream jewellery“. Papasakokite šio pavadinimo atsiradimo istoriją.
– Papuošalus kūriau su šiuo vardu, jis jau turėjo auditoriją, tad nenorėjau jo prarasti ir tiesiog ištrinti. Taip ir liko, nors pavadinimas neatspindi to, ką darau dabar. Pastaruoju metu galvoje vis dažniau sukasi mintys keisti esamą pavadinimą, gal net sukurti prekės ženklą.
– Atsimenate, kokia buvo pirma sukurta lėlytė? Kaip ji atrodė? Ją gaminote pažįstamam, giminaičiui? O gal jos net nepardavėte ir pasilikote atsiminimui?
– Prisimenu tą savo pirmąjį blyną prieš ketverius metus. Lėlytė buvo trumpaplaukė, ant galvos turėjo kepurę, o rankoje laikė vaistų dėžutę, pažymėtą raudonu kryžiumi. Atrodė linksmai, bet nekaip. Reikėjo priprasti ir išmokti dirbti su medžiagomis. Kažkur namuose ji tikrai yra.
– Šia veikla užsiimate viena ar turite ir pagalbininkų?
– Pradėjau ieškoti žmonių, kurie galėtų pagelbėti, bet iki šiol dirbu viena. Ši niša nėra užpildyta, ją galima plėsti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Bet pati nespėčiau, todėl ieškau žmonių, kurie padėtų.
Buvo atsiradusios trys mergaitės, bet nė viena nesutiko dirbti. Sakė, jog sunku. Atvirai kalbant, reikia padaryti ne vieną dešimtį smulkių detalių, kol įgusi daryti tinkamas. Tam reikia įdirbio ir begalinės kantrybės.
Pirmoji lėlytė buvo trumpaplaukė, ant galvos turėjo kepurę, o rankoje laikė vaistų dėžutę, pažymėtą raudonu kryžiumi.
Kartais bendraujant su klientais pagelbėja vyro brolio dukra. Bet bendravimą laikau bene svarbiausiu savo darbo elementu. Tad stengiuosi didžiąją dalį pati papasakoti, paaiškinti. Žinoma, svarbiausia pagamintas produktas – lėlytė, mini žmogaus kopija. Bet man ne mažiau svarbu, kad liktų teigiami ir bendravimo prisiminimai.
– Dažniau lėlytes perka asmeniškai sau ar visgi kaip dovaną?
– Įvairiai, sakyčiau, net po lygiai. Būna atvejų, kad užsisako kelias iš karto. Pavyzdžiui, dvi kolegės užsisako kartu, kad nereikėtų rašyti atskirai.
Retas atvejis, bet tenka gaminti lėlytes ir visam darbo kolektyvui. Tuomet reikia daugiau laiko, nes norisi visas kartu išsiųsti. Gaminimo principas išlieka toks pat, padariusi išsiunčiu nuotraukas, visi pasižiūri, ir, jei reikia, koreguoju ar darau iš naujo.
– Nemažai lėlyčių yra su mediko uniforma. Kuriate laikiklius tik medicinos darbuotojams?
– Stengiuosi kurti tik medicinos darbuotojams, nes jie nešioja korteles. Tačiau buvo išskirtinių atvejų, kuomet kūriau policininkams, ugniagesiams gelbėtojams, kosmetologijos specialistams ir mokytojams. Ne visi gaminiai buvo kortelių laikikliai, dažnu atveju – segės. Tiesiog žmonės norėjo mažos savo kopijos, todėl ir užsisakė.
– Kada nors matėte savo kūrinį gyvai, pavyzdžiui, lankantis pas gydytoją?
– Ne, nė karto, gal dėl to, kad retai lankausi poliklinikose ir ligoninėse. Pažįstami, draugai pasako, jei pamato. Kartais net atsiunčia nuotraukų.
Viena moteris, užsisakiusi lėlytę kaip dovaną, papasakojo istoriją. Ji gimdė, o ją raminusi akušerė ant chalato kišenės segėjo mažą mano pagamintą lėlytę. Moteris parašė man, kad būtent ta lėlytė gimdymo metu jai padėjo užsimiršti ir negalvoti apie skausmus. Ne tik nuotraukomis, bet ir tokiais pasakojimais žmonės man praneša apie matytas lėlytes.
