Atsakomybės už skaitytojų sprendimus neprisiima
Knyga prasideda tokia intriguojančia įžanga: „Šioje knygoje aprašyti eksperimentai su medžiagomis, kurios yra arba gali būti draudžiamos, išskyrus tuos atvejus, kai jos skirtos valstybės patvirtintiems mokslo tyrimams.
Taip pat knygoje atskleidžiama autoriaus asmeninė patirtis ir pateikiama kai kurių medžiagų mokslinių tyrimų istorija bei dabartinis tyrimų kontekstas. Knyga jokiu būdu neskatina pažeisti įstatymų ir nelegaliai vartoti nė vienos čia aprašomos ir paminėtos medžiagos.“
M.Pollanas nusprendė pasidomėti kintančiu požiūriu į terapinį „psichodelikų“ (knygoje pasirinktas psichedelikų terminas, kuris pasaulyje vartojamas, kai norima išvengti neigiamos jo reikšmės) taikymą alternatyvioms gydymo galimybėms bei kaip LSD ir psilocibinas, veiklioji „magiškųjų grybų“ medžiaga, naudojami gydant depresiją, nerimą ir įvairias priklausomybes.
Pasak diskusijos dalyvių, ši terapija, laikyta itin perspektyvia septintajame dešimtmetyje, tačiau greitai buvusi uždrausta, šiandien išgyvena savo renesansą. Mokslas ir vėl pradėjo labai rimtai domėtis šių preparatų poveikiu.
Ar iš tiesų kalti hipiai?
Pasak leidyklos „Kitos knygos“ atstovo Dariaus Pocevičiaus, visos dirbtinai susintetintos psichodelinės medžiagos turi savo „gimimo“ datas, jas sukūrusių mokslininkų pavardes. Dažnai jos būdavo sukurtos netyčia, buvo kuriamos kitokiais tikslais, bet paaiškėdavo ir kitoks jų poveikis. Kildavo didžiulis susidomėjimas, tačiau greitai ta medžiaga būdavo uždraudžiama.
„Dauguma draudimų susiję su šeštuoju–septintuoju dešimtmečiu, kuomet vyko psichodelinė revoliucija ir hipių judėjimas, kuris greičiausiai ir marginalizavo šių preparatų vartojimą. Jie buvo paskelbti už įstatymo ribų“, – teigė jis.
Vilniaus universiteto neurobiologijos studento Mindaugo Potapovo manymu, labai prisidėjo ir tai, kad tuo metu psichodelinių preparatų buvo paveikti ir žinomi, iškilūs žmonės:
„Vienas Harvardo universiteto profesorius darė įvairius kontroversiškus eksperimentus su šiomis medžiagomis, o kai tai iškilo į viešumą, prisipažino vartojantis LSD vos ne kasdien. Visuomenė į šį prisipažinimą sureagavo labai neigiamai, nes tai buvo žinomas mokslininkas, turintis pacientų.
Ir valstybė tuoj pat susizgribo, kad reikia griežtesnių ribojimų šių medžiagų vartojimui. Dabar bandoma grįžti į laikus iki draudimų, tik su daugiau kontrolės ir priežiūros. Šios medžiagos gali būti taikomos kartu su psichoterapija.“
Prarasta tradicija ir ritualai
Pasak gamtamokslinį išsilavinimą turinčio muzikos vadybininko Dovydo Bluvšteino, psichodelinės medžiagos Europoje tabu tapo daug anksčiau – dar šeštame praėjusio tūkstantmečio amžiuje, taigi prieš pusantro tūkstančio metų. Iki tol tai buvo civilizacijos pagrindas ir buvo sukaupta didelė patirtis bei suformuota tradicija, kaip su tomis medžiagomis elgtis.
Kadangi žmonės nežinojo, kaip paaiškinti jų poveikį, sugalvojo ritualinius, apeiginius dalykus, kaip reikia tuos preparatus vartoti, kaip pasiruošti jų vartojimui, kas turi vadovauti šiai ceremonijai. Tai būdavo tarsi psichoterapijos seansas. Dabar ši patirtis dingusi ir likusi kaip šamanizmo atmaina Amerikos miškuose ar Sibiro taigoje.
„Pokarinis hipių protrūkis buvo ženklas, kad visuomenė turi persitvarkyti ir kad turi keistis moralės normos. Iš tiesų hipiai susirado psichodelikus, o ne pastarieji sukėlė hipių judėjimą. Dabar iš esmės gyvename posthipinėje visuomenėje: mūsų moralinės normos didele dalimi suformuotos pokario ideologijos“, – svarstė D.Bluvšteinas.
Ką rodo tyrimai?
Pasak M.Potapovo, šiuo metu psichodelinių preparatų tyrinėjimų srityje vyksta proveržis – bent jau Amerikoje atliekama labai daug tyrimų, susijusių tiek su fiziologiniu, tiek su psichologiniu jų poveikiu bei gydomąja galia.
„Visi kalba apie transcendentinę patirtį, kurią suteikia šie preparatai, t. y. patirtį, kuri išeina už individualaus žmogaus žinojimo ribų. Vieno tyrimo duomenimis, 80 proc. žmonių, kurie norėjo mesti rūkyti, psichodelikams padedant tai padarė ir vėliau negrįžo prie šio įpročio. Paklausti, kodėl jie metė rūkyti, žmonės dažniausiai atsakydavo, kad jiems tapo brangūs savi plaučiai ir jiems patinka kvėpuoti grynu oru. Tai visiems žinomi dalykai, bet kažkodėl jie suveikė tik šioms medžiagų poveikus.
Yra atlikti tyrimai, kad šios medžiagos padeda sergantiems vėžiu, ypač ketvirtoje stadijoje, kai labai sunku susitaikyti su mirtimi. Arti 80 proc. žmonių atsikrato streso ir nerimo dėl artėjančios mirties, o kai kurie net pagyja“, – pasakojo neurobiologijos studentas.
O štai Vilniaus universiteto Psichologijos katedros docento Felikso Laugalio nuomone, šių medžiagų atgimimas, mokslo susidomėjimas jomis – tik pirmosios naujos eros kregždės. Artėja laikas, kai žmonijos istorija keisis iš esmės, nes mokslas, atsižvelgdamas į poreikius, galės projektuoti žmogų.
„Asmenybę bus galima projektuoti pagal socialinį užsakymą. Kitas klausimas – ar tam pasiruošusi dabartinė visuomenė, ar mokslas nežengia greičiau nei keičiasi jos nuostatos. Prisiminkite, kas įvyko, kai buvo klonuota avytė Doli.
Visuomenė buvo tam nepasiruošusi, todėl tuometinis JAV prezidentas Billas Clintonas, išsigandęs penkiems mėnesiams nutraukė finansavimą šiems tyrimams. Tačiau mes tam turime ruoštis, nes tai tikrai atsitiks“, – tikino psichologas.
Koks yra psichodelikų poveikis?
„Visi mes turime savąjį „Aš“. Tiesa, jis neatsirado su mūsų gimimu, o buvo suformuotas aplinkos. Ir tas „Aš“ šių medžiagų poveikyje ima nykti. Įsivaizduokite, žmogus neišsikrausto iš proto, jis viską suvokia, bet jo asmenybė išnyksta.
Tokį potyrį yra pasakoję astronautai, pirmą kartą susidūrę su kosmosu. Žmogus toje didybėje pasijaučia toks mažas, kad riba tarp jo ir aplinkos išnyksta, todėl gali net atsidaręs liuką išeiti iš laivo. Ne todėl, kad jam kažkas galvoje negerai. Tiesiog pasikeitė jo asmenybės struktūra“, – pasakojo F.Laugalys.
Pasak jo, žmogus gali į save pasižiūrėti iš šono, pasijuokti iš savęs. „Negana to, tie mechanizmai taip įdomiai suveikia, kad jis gali susitikti su tais žmonėmis, kurie yra mirę, pasišnekėti su jais, dar kartą kartoju, nebūdamas išprotėjęs. Jis puikiai supranta, kad realiai negali su jais susitikti, kita vertus, jis sugeba jų išklausti tokių dalykų apie juos, kurių anksčiau nežinojo – kažkada norėjo paklausti, bet nespėjo.
Taigi paliečiami tokie klodai, tokios vietos, kad mokslas labai ilgai nerado būdų, kaip į juos pažvelgti iš loginės pusės. Dabar atsiranda tam sąlygos, ir iš tiesų esame įdomių bei labai svarbių atradimų pradžioje“, - Knygų mugėje pasakojo VU Psichologijos katedros docentas.
Visgi, jo manymu, šių preparatų vartojimas turi du galus, nes už viską reikia susimokėti, todėl juos vartoti galima iš tiesų tik gydomaisiais tikslais ir tik su kompetentingo specialisto priežiūra.
Išminties, deja, neprideda
Pasak D.Bluvšteino, knygos autorius taip pat labai griežtai stengiasi atskirti liaudišką šių preparatų vartojimą, susijusį su šamanais ir kitomis „New Age“ tradicijomis, kuris paremtas tik empiriniais pastebėjimais ir kultivuojamas nei tinkamos kvalifikacijos, nei sugebėjimų neturinčių žmonių, ir mokslo patvirtintus faktus.
„Šios medžiagos nėra panacėja, jos nepavers jūsų kitu žmogumi, nepakeis jūsų proto, keisti jį reikia pačiam. Vienintelis dalykas, ką tos medžiagos duoda, – jos atlaisvina dažnai surandėjusį mūsų mąstymo būdą ir mąstymo šablonus, leidžia išeiti iš įprastų mąstymo rėmų ir sukurti kažką kita. Bet tai daryti reikia pačiam – grybai to nepadarys, nesukurs jūsų naujos asmenybės.
Daugybė žmonių vartoja šiuos preparatus metų metus, ypač šokio, muzikos kultūroje, tačiau protingesni ir talentingesni dėl to netampa. Netgi atvirkščiai: kadangi dažnai šiuos preparatus vartoja su alkoholiu, tik pakenkia sau“, – sakė psichodelikų istorijos žinovas. Jo įsitikinimu, šiuos preparatus būtų galima vartoti nebent tik su psichoterapeuto priežiūra.
Naudos ir žalos santykis
Pasak M.Potapovo, labai tikėtina, kad per dešimt metų bent jau Amerikoje, psichodelikai iš tiesų taps naudojami gydymui, juolab, kad šiuo metu baigiami kai kurių šių medžiagų klinikiniai tyrimai. Jomis bandoma gydyti potrauminio streso sindromą, kurį patiria iš karo tarnybos grįžę vyrai, taip pat greičiausiai jos labai plačiai bus skiriamos ketvirta vėžio stadija sergantiems žmonėms, depresijai gydyti.
„Mūsų smegenys funkcionuoja tam tikru ritmu. Egzistuoja savotiškas autopiloto tinklas, kuris veikia nuolatos ir leidžia daugelį dalykų mums atlikti automatiškai. Todėl jis, aišku, reikalingas, tačiau šis autopilotas sunaudoja didžiąją dalį energijos, reikalingos smegenims. Psichodelikai šį tinklą nuslopina“, – aiškino būsimasis neurobiologas.
Paklaustas, kaip vis dėlto psichodelikai paveiks žmoniją ateityje, F.Laugalys prisiminė fantastikos autoriaus R.D.Bradbury apsakymą apie Žemę kaip laimės planetą, į kurią visi astronautai grįžta atostogauti. Jie patenka į tikrą Rojų – visos moterys yra nuostabiai gražios, visos jį myli. Jis puikiai žino, kad kai išvyks ir į jo vietą atvyks kitas, šios moterys lygiai taip pat mylės jį pakeitusį astronautą.
Ir visa Visata yra valdoma panašiais metodais, apie kuriuos kalbame. Ar tai ateitis? Dirgindami tam tikras smegenų sritis, mes iš tiesų galime valdyti meilę ir kitus jausmus. Visa tai jau įmanoma. O su minėtomis medžiagomis tai daryti įmanoma masiškai: užtenka jų įpilti į vandentiekio vandenį ir – „labas rytas“. Taigi pasekmės neprognozuojamos“, – teigė Vilniaus universiteto dėstytojas.
Kodėl neracionalų elgesį toleruoja evoliucija
D.Bluvšteinas turi kitokių argumentų: „Vienas italų mokslininkas atliko tyrimą ir parašė knygą apie gyvūnus, kurie vartoja įvairias psichoaktyvias medžiagas. Mokslininkui kilo klausimas – jeigu gamtoje yra toks reiškinys, turi būti kažkokia jo evoliucinė nauda.
Surinkęs daugybę pavyzdžių apie delfinus, beždžiones ir kitus gyvūnus, kurie valgo nuo surūgusių vaisių iki to, ką suranda, jis padarė išvadą, kad evoliuciškai toks iš pirmo žvilgsnio neracionalus įprotis, dėl kurio sutrinka gyvūno elgesys ir jis pats dėl to nukenčia, toleruojamas. Kodėl? Tai rezervas tiems laikams, kai vyksta staigūs pokyčiai, ir populiacija turi prisitaikyti prie naujų sąlygų.
Tokiose situacijose dešimtys gyvūnų žūsta, tie išprotėję individai, bandantys kitokius elgesio metodus, kaip tik ir suranda, kaip išsisukti iš situacijos. Mes labai gerai jaučiame, kad taip pat esame didelių pokyčių akivaizdoje. Ne veltui tomis medžiagomis dabar vėl pradėta domėtis. Gal jos padės mums adaptuotis prie tų pokyčių?“ – svarstė diskusijos dalyvis.
Visų psichoterapeutų svajonė?
Pasak jo, mūsų gyvenimo sąlygos keičiasi beprotišku tempu – mes gyvename visai kitame pasaulyje, nei gyveno mūsų seneliai ir net tėvai. Mes tampame miesto civilizacija, o su ja iškyla globalizacijos, savęs tapatumo ir kitos rimtos problemos. Sustabarėjusioms smegenims labai sunku aprėpti visą jas užgriūnantį informacijos kiekį. Tačiau tai padeda spręsti vadinamoji psichodelikais paskatinta psichoterapija.
„Dauguma tų medžiagų iš tiesų negydo, bet leidžia žmogui atsipalaiduoti ir prabilti apie jam skaudžias temas. Todėl psichoterapeutui tai labai naudinga – jis turėtų labai ilgai prakaituoti, kol visą šią informaciją išgautų, o dabar užtektų duoti pacientui lašelį tam tikros medžiagos, ir žmogus po pusvalandžio pasakotų pačias giliausias savo paslaptis“, – teigė D.Bluvšteinas.
Taigi visi diskusijos dalyviai sutiko – nė nebandykite vartoti šių preparatų patys, tačiau susipažinti su psichodelikų istorija ir nuimti stigmą nuo šios temos būtina.
