Tiesą sakant, jūsų niekas nebeguodžia, juo labiau – nedžiugina, o nuo minties apie kokią nors mišrainę jau darosi bloga? Per naktį taip niekas ir nepasikeitė, lauktieji stebuklai taip ir nenutiko, išskyrus nuotaiką – buvusi bjauri, ji pasidarė tik dar bjauresnė.
Betgi dar neskubėk užsidepresuoti, mano broli, manoji sese, blogoji žinia yra ta, jog bus tik blogiau – prieš akis tau beviltiškas, niūrus sausis ir vadinamoji „sausio skylė“ – kuomet piniginėse švilpauja vėjai, o ateinantys metai jau dabar žada būti tokie pat šviesūs, kaip rupi juoda lietuviška duona.
Ar jau visi viską sugromulavot ir išriaugėjot?
Šlykščiai skamba? Aha, šelmiai, žinau. Tačiau tik jau neskubėkite manimi piktintis – juk turbūt per visus metus jau spėjote priprasti, kad aš tesu jūsų pačių atspindys, jūsų smagių (išties tai – nelabai) istorijų kolekcionierė. Pripažįstu – tarpšventinė Lietuva visuomet man yra tokio specialaus džiugesio laikotarpis, kuomet net kvapą gniaužia nuo mūsų pačių keistos būties.
Na, paimkime kad ir tą sveiku protu sunkiai suvokiamą, ypatingą santykį – lietuvis ir maistas. Aha, o čia ir prasideda visi smagumai. Neseniai ruošdamasi vienai laidai aptikau fainą ir įdomų tyrimą apie tai, jog kuo šalis yra turtingesnė, kuo didesnė yra žmonių perkamoji jėga, tuo mažiau pinigų žmonės išleidžia... maistui.
