Aną savaitę, kažkuomet, žurnalistė pranešė apie savo sprendimą nebebūti bažnyčios dalimi, na, tiesiog jai nebepriklausyti, nebepriklausyti tikinčiųjų bendruomenei. Blemba, dar viena mano klaida – Bažnyčią reikia rašyti didžiąja raide. Bet kodėl? Na, nesvarbu, rašom didžiąja, paskui išsiaiškinsim.
Žodžiu, moteris apsisprendė, pateikė prašymą, net pagrindė savo apsisprendimą ir... Ir – triokšt, pokšt, keberiokšt, vėl kažkoks skandaliūkštis. Skandaliūkštis dėl to, kad kiekvienam, bet kiekvienam asmeniškai, suskaudo dėl šios moters apostazės prašymo.
Beje, ar jūs žinojote, kas ta apostazė? Neabejoju, kad ne. O turėtumėte, save gerbiantys katalikai, o turėtumėte! Bet iš kur jūs žinosite, jei net rašant tekstą, automatinis korektorius šį žodį meta kaip klaidą. Klaida, sako jis, nėra tokio žodžio, sako jis, eik ir taisyk, jau rėkte rėkia jis, pabraukdamas raudonai. O gyvenime žinot kaip yra, nėra tokio žodžio, vadinasi, ir reiškinio tokio nėra. Nėra, nors už lango, brolyčiai, o už lango jau net 2021-ieji...
Nesigilinkim, betgi mes, kas už to lango, šiandien, sakė, pas jus už lango sniego prisnigta buvo, pas mane narcizai tuoj žydės, tai nesusilyginsime mes čia tais langais. Kur sustojome? Teisingai – apostazė.
