Tų, kur po kelis centus už vieną štuką. Nu, vieną vienetą. Geriausia tų, kur maksimose stovi. Pabuvusios tokios, vargtelėjusios, kaip ir tos natašos, kurios jomis džiaugsis.
Ai, nai, nai, pikta sakot esu, nes tokiai kaip aš, niekas niekada jokių gėlių nedovanoja? Iš principo jūs esate teisūs, na, vosmoje marta man jau šimtas metų kaip niekas jokių gėlių nedovanojo...
Tiesa, jūs perdėm nesivarginkit analizuodami mano tamsios sielos užkaborius. Nes žinot, kol analizuosit, jums iš po nosies paskutinius tiulpanus nugvelbs, kaip paskui teisinsitės? Aš juk jau viską girdėjau, ką jūs man apie mane sakėte, tai nemanau, kad atrasite, ką naujo pasakyti.
Bet jūs mane gi pažįstate, man patinka provokuoti. Na, man patinka pakrapštyti kokį nors tabu ir žiūrėti, kaip pagiežingi komentarai plakasi į mano stiklinę sieną. Tiesa, kartais man nuo savo pačios provokacijų tenka ir nukentėti. Kaip antai, praėjusiais metais.
Čiuptelėjo gi nelabasis pernai man už plunksnos Kovo 8-ąją ir turėjau neapdairumo savo feisbukuose pasisakyti, ką man, asmeniškai, ši šventė reiškia. Ir vėl – ai, nai nai, kai padavė to sovietinio raugo kvapelio! Liūdniausia, kad tuo raugu atsiduoda jauni žmonės, kurie, teoriškai, lyg ir turėtų būti to (ir – tuo) nesugadinti.