Nuo pirmadienio Šveicarija užsidaro. „Reikia imtis priemonių, kad virusas neišplistų“, sakė šveicarų prezidentas ir mane kažkodėl suėmė juokas. Restoranai, tiesa, užsidarę jau kuris laikas, siautėja, siautėja ir kai kurios partijos. Žmonės reiškia savo nepasitenkinimą ir esama padėtimi, ir priemonėmis jai suvaldyti. „Suzombiuos mus visus, to jie tik ir siekia“, – andai man sakė dvi jaunos moterys.
Tiesa, ar žinojote, kad aš esu vienaragių gerbėja ir mylėtoja? Ne? Na, iki koronos ir aš to nežinojau. O dabar žinau. Susikūriau aplink save vienaragių pievelę, laigo jie po jąją, laigau kartu ir aš. Ir, sakyčiau, visai neblogai gyvename. Toje pievelėje nėra jokios koronos, na, tiesiog aš duris pečiu užrėmus laikau, kad jokios koronos ten neprasiskverbtų. Ne, ne virusas pats, o tie nesibaigiantys košmariški pokalbiai apie jį.
„Aš nesu tavo koronos sparingo partneris“, sakau aš kartą sutiktam bičiuliui, o jis negirdi. Tada aš jam sakau, kad esu pats blogiausias pašnekovas apie koroną iš visų, o jis vis tiek negirdi. Tada aš trečią kartą jam sakau (o mintyse jau baubiu) – nea, drauguži, ne su manim apie koroną, o jis vis tiek varo koronines greitutes. Na, jis tiesiog jau nebegali kitaip, mat šis dramatizavimo virusas yra labai pavojingas ir pirmiausia apraizgo jūsų smegenis ir niekada jų nebepaleidžia.
„Meeeehs užrakinti“, bliauna užrakintasai
Kaip užrakino visus mus, taip ir atrakins – tik, o ką paskui, atrakintieji, darysit. Gal jau laikas mums visiems nustoti savęs beprotiškai gailėti ir nusivalius snarglius, tiesiog iškęsti tą laiką nenaikinant savęs iš vidaus?
Išėjus iš to „užrakinimo“ mūsų visų laukia sunkus laikas. Sunkesnis, nei bet kada buvo. Net jei dabar ir atrodo protu nesuvokiamai sunku, tas sunkumas turi savo formą ir yra labai aiškus – pastovus, nuolatinis, nesibaigiantis ir neišsenkantis kaltinimas.