Tapti ūkininku privertė aplinkybės
Mantas ūkininkauja jau šešerius metus, tačiau anksčiau dirbęs ir gyvenęs Vilniuje, jaunas ūkininkas apie tokį gyvenimo posūkį nebuvo nė pamąstęs iki kol Lietuvą užklupo krizė.
„Gyvenau sostinėje, dirbau nekilnojamo turto brokeriu, tačiau kilus ekonominei krizei, šioje srityje įsivyravo sąstingis-recesija. Išsekus finansiškai ir emociškai, priėmiau sprendimą grįžti į gimtinę, pas tėvus. Tėvai jau daugelį metų turėjo pieno ūkį, kuris, kaip ir daugelis kitų Lietuvos pieno ūkių, arba klimpo į skolas, arba balansavo ties nuliu.
Tiek ūkiui reikėjo ryžtingų permainų, tiek man, tad rezultatas – pieno ūkis buvo reorganizuotas į augalininkystės, o aš tapau jaunuoju ūkininku. Niekada nesvajojau ir negalvojau, kad noriu būti ūkininku. Tapti juo privertė susiklosčiusios aplinkybės“, – apie ūkininkavimo pradžią pasakojo Mantas.
Ekologinis ūkis yra senojo tėvų ūkio tęstinumas
Manto ūkis – ekologinis augalininkystės ūkis, kuriame dažniausiai pasitaikančios kultūros – grikiai, avižos bei dobilai. Teiravomės Manto, kodėl pasirinko būtent šių kultūrų auginimą, o ne, pavyzdžiui, gyvulininkystės šaką.
„Ekologinis ūkis yra senojo-tėvų ūkio tęstinumas. Ir be visa ko, tai – kitoks požiūris į gamtos tausojimą. Iš finansinės pusės, ekologinė produkcija yra perspektyvesnė: paklausa didelė, kaina gerokai didesnė už įprastinę.
Avižos ir grikiai yra nereiklios kultūros, neblogai derančios net ir mūsų nederlingose žemėse. Didelis šių kultūrų privalumas tas, kad jos dominuoja prieš piktžoles, jas užgožia. Dobilai ir barkūnas – tai gamtinės trąšos, atgaiva žemei, todėl privalo būti įtrauktos į sėjomainą. Dėl gyvulininkystės, tai ji, mano nuomone, neturi ateities Lietuvoje.
Šiuo metu tik ir girdime, kad žemės ūkio prioritetas – gyvulininkystė. Investiciniai Europos sąjungos projektai skiriami pastarajai šakai, o mėsa ir pienas parduodami pusvelčiui, tad neretai padengiama tik produkcijos savikaina. Nematau prasmės remti mėsos bei pieno perdirbėjus, kurie ir taip skaičiuoja nežmoniškus pelnus“ – apie apsisprendimą kalbėjo ūkininkas.
Tobulėjantis ūkis – didėjanti grąža
Manto ūkis, kaip jis pats sako, yra „šeimos ūkio“ dydžio, kurį nuolatos stengiasi modernizuoti. Beje, norint būti geru ūkininku, privalu išmanyti nemažai sričių, o anksčiau įgytos ekonomikos srities žinios, pritaikomos šiandieninėje veikloje, pasitarnauja, todėl Mantas gali drąsiai sakyti, jog jam ūkininkauti sekasi gerai.
„Ūkis yra „šeimos ūkio“ dydžio, hektarais tai būtų apie 170 ha. Aš manau, kad ūkininkauti sekasi gerai. Į ūkį kasmet investuojama didžioji dalis metinės grąžos – taip ūkis konkurencingėja, modernėja, o ir grąža didėja.
Darbuotojų nesamdau, dirbu vienas. Stengiuosi ūkį modernizuoti, automatizuoti, kad žmogiškųjų išteklių reikėtų kuo mažiau. Darbuotojų šiuo metu nesamdau, nes noriu mokėti konkurencingą atlygį, o šiam žingsniui esu finansiškai dar per silpnas“, – apie modernėjantį ūki kalbėjo Mantas.
Beje, jis prasitarė, kad ūkininkas, norėdamas dirbti rentabiliai, turi išmanyti ne tik agronomiją, bet ir vadybą, inžineriją, buhalteriją ir dar daugybę kitų sričių. Mantui padeda įgytos ekonomikos srities žinios, tačiau jis jau svarsto apie galimybę studijuoti agronomiją – juk tobulėjimui ribų nėra.
Gauti ES paramą – užduotis nelengva
Teiravomės Manto, ar jis yra gavęs Europos sąjungos paramą, ar bandė ją gauti ir kas buvo sudėtingiausia.
„Paramos negavau, nes neatitikau Nacionalinės mokėjimo agentūros reikalavimų, kurie kasmet keičiasi. Dirbu kryptingai ir nuosekliai, nekeičiu darbo veiklos tik dėl to, kad galėčiau atitikti naujus reikalavimus ES paramai gauti. Pernai bandžiau laimę modernizavimo paramai gauti. Norėjau įsigyti grūdų džiovyklą, bet pritrūkau konkursinių balų, todėl džiovyklą įsigyti teko skolinantis pinigų iš kredito įstaigos. Pasiruošti šiam konkursui nėra sudėtinga: yra daugybė įmonių, kuriuos siūlosi pagelbėti rašant projektus, konsultuoja, ką reikia daryti norint papulti tarp laimingųjų. Tik ūkininkų reikalas, ar jie nori gauti paramą švaria sąžine, ar imantis fiktyvių gudrybių. Nejučiomis kyla retorinis klausimas: tai ūkininkavimas ar agroverslas?
Laisvalaikis su šeima gamtoje
Mantas pasakojo apie ūkininkavimą ir darbo kasdienybę, bet teko pasiteirauti ir apie jauno vyro laisvalaikį. Mantas – itin aktyvus, gamtą mėgstantis jaunas vyras. Kadangi jis jau prasitarė, kad ūkyje dirba vienas, domėjomės, kada atranda laiko laisvalaikiui ir koks jis dažniausiai būna.
„Darbas sezono metu atima beveik visą laiką. Neretai pradėjus darbo dienos pradžią 6–7 valandą ryto baigiu apie 21–22 val. Sekmadienis ar trečiadienis – neturi reikšmės, dirbu ir savaitgaliais, bet atėjus vėlyvam rudeniui lieka laiko ir šeimai, ir laisvalaikiui. Tiesa, sezono metu šeimai laiko tenka nedaug, bet toks tas ūkininkavimas, pas visus kolegas taip. Juk tai – sezoninis darbas. Žinoma, turime atostogas ir sezono metu, vasarą bent savaitei pabėgame prie jūros, o žiemos laikotarpiu, jei leidžia galimybės, išlekiam į kelionę ir už Lietuvos ribų“, – apie laiko stygių sezono metu pasakojo ūkininkas.
Nepaisant to, kad Mantas turi begales darbų, kartais atranda laiko ir savo hobiams.
„Laisvalaikio pomėgių pas mane labai daug. Maždaug penkis metus užsiėmiau kasinėjimu su metalo ieškikliu. Taip pat mėgstu keliones. Teko aplankyti Černobylio zoną. Štai birželio mėnesį turėjau vykti į Kaukazo kalnų geologinę ekspediciją, bet karantinas visa tai pakoregavo“, – apie laisvalaikį pasakojo Mantas.
Kadangi jo laisvalaikis – išskirtinis ir labai įdomus, prašėme pasigirti geriausiomis ar įspūdingiausiomis radybomis, tačiau, kaip teigė jaunasis ūkininkas, apie kasinėjimo hobį itin sudėtinga pasakoti, juolab pagal KPD (krašto paveldo departamentą), šis hobis yra labai suvaržytas ir beveik viską, kas randama, reikia priduoti departamentui, todėl apie geriausias radybas su metalo ieškikliu su „Gimtojo…“ skaitytojais pasidalinti nepavyks.
Trofėjai, kuriems gauti nereikėjo atimti gyvybės
Mantas visuomet labai domėjosi istorija, ypač antruoju pasauliniu karu, todėl metalo ieškiklis tapo tarsi raktu nuo šio istorinio laikotarpio.
„Tarp radinių pasitaikė ir tankų vikšrų, ko pasekoje išaugo susidomėjimas šarvuota technika. Turiu tankų vikšrų kolekciją, kuri šiuo metu dar nėra eksponuojama, bet laikui bėgant bus surengta ir ekspozicija. Pomėgis pasivaikščiojimo su metalo ieškikliu blėsta, bet jį keičia nauji: ragavimas ir gintaravimas. Mėgstu laisvalaikį sieti su gamta: ragų paieškos, gintarų ieškojimas, renku fosilijas, domiuosi geologiniais dariniais.
Smagiausias trofėjus ragų paieškose, tai – elnio ragai, vieni jų puikiai papuošė svetainės sieną. Tai trofėjus, kuriam gauti nereikėjo niekam atimti gyvybės. Į medžioklę žiūriu gan skeptiškai, nesuprantu pomėgio žudyti dėl trofėjaus. Na o gintaravimas yra naujas užsiėmimas. Labai dideliais radiniais dar negaliu pasigirti, bet patys įdomiausi radiniai yra gintarai, rasti Lūksto ežere“, – apie radinius pasakojo Mantas.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera
Iš senesnių laikų yra atėjęs nusistovėjęs stereotipas, kad ūkininkai dažniausiai – vyresnio amžiaus žmonės, todėl klausėme Manto, ar dažnai išgirsta tokių kaip ši frazių. Atsakė: „Mano aplinkoje – daugybė jaunų ūkininkų, todėl, manau, kad šis stereotipas apie ūkininkų amžių yra nykstantis.“
Na ir užbaigdami pokalbį su Mantu paklausėme, ar visgi gyvenimo posūkis, lėmęs vyro grįžimą į gimtinę ir ūkininkavimo pradžią, išėjo į gera. Galbūt viskas išėjo geriau nei tikėtasi?
„Tikrai taip. Vadovaujuosi taisykle, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tuometinę bėdą dabar vertinu kaip puikų posūkį mano gyvenime. Net nenoriu pagalvoti, kad galėjo būti kitaip. Esu labai laimingas žmogus, turiu nuostabią šeimą ir mėgstamą darbą“, – tokia lemtimi džiaugėsi Mantas.
