Vyrų režisierių dominuojamuose Kanuose Naomi Kawase – išskirtinai dažna viešnia. 1997 metais ji tapo jauniausia režisiere, gavusia „Auksinės kameros“ (Caméra d'Or) apdovanojimą už debiutinį filmą „Suzaku“.
Praėjus dešimtmečiui Naomi Kawase darbas „The Mourning Forest“ įvertintas „Didžiuoju prizu“ (Grand Prix). Režisierė ne kartą dalyvavo konkursinėje festivalio programoje bei buvo festivalio žiuri narė. Jos filmams būdinga fikcijos ir dokumentikos elementų dermė, neskubi pasakojimo maniera, paslaptingumas, šeimos santykių, praeities ir ateities, žmogaus ir gamtos ryšio temos.
Tai pasakojimas apie maistą, apie senatvę, apie kantrybę, dėmesingumą detalėms, gebėjimą atleisti kitiems ir sau, gebėjimą džiaugtis.
„Kaip žydėjimas vyšnios“ – subtilus filmas apie mažus gyvenimo malonumus. Tai pasakojimas apie maistą, apie senatvę, apie kantrybę, dėmesingumą detalėms, gebėjimą atleisti kitiems ir sau, gebėjimą džiaugtis. Taip pat tai ir subtilus žvilgsnis į vienatvę, atskirtį, visuomenės netoleranciją kitokiems, įsišaknijusius prietarus.
Sentaro (Masatoshi Nagase, tarptautinei publikai žinomas iš Jimo Jarmuscho „Mystery Train“) – vidutinio amžiaus vyriškis, kuklioje kavinėje pardavinėjantis tradicinius japoniškus blynus dorayaki, perteptus saldžiu raudonųjų pupelių džemu. Vieną dieną į jo darbo skelbimą atsiliepia paslaptinga moteris Tokue (Kirin Kiki). Jai 78 metai, ji prisipažįsta turinti silpnas rankas, bet teigia jau penkiasdešimt metų gaminanti patį skaniausią raudonųjų pupelių džemą.
TAIP PAT SKAITYKITE: Savaitės vieta: kamikadzės Vilniuje
Tokue pasirodo per gležna fizinės ištvermės reikalaujančiam darbui. Tačiau viskas pasikeičia, skeptiškajam Sentaro nenoromis paragavus nuostabaus jos naminio džemo. Moteris su begaliniu užsidegimu ir entuziazmu imasi perduoti gardžiojo deserto gamybos paslaptis.
Tokue – be galo šilta, rami, kantri mokytoja. Ji džiaugiasi kiekviena smulkmena, buvimu tarp žmonių, bendravimu. Maisto gaminimas jai nėra tiesiog darbas. Tai meilės ir gerumo aktas. Jos rūpestingumas ir išmintis keičia aplinkinius žmones, gydo jų žaizdas. Tarp staiga išpopuliarėjusios kavinukės darbuotojų užsimezga šitas, švelniai komiškų situacijų nuspalvintas ryšys.
„Esu linkusi manyti, jog durys į meilės ir švelnumo pasaulį atsiveria, jei tik juo tiki,“ – apie filmą įkvėpusias idėjas pasakojo režisierė.
Kaip ir ankstesniuose Naomi Kawase darbuose, regime elegantišką kinematografiją, itin niuansuotą, autentišką aktorių vaidybą. Prieš žiūrovų akis skleidžiasi maži gyvenimo ir gamtos stebuklai. Maisto gaminimas tampa paties gyvenimo metafora.
Filmas moko džiaugtis dabartimi, neskubėti, pasikliauti gyvenimo ritmu, jo neišvengiamu cikliškumu. Simboline to išraiška tampa plevenantys, kone perregimi, vyšnių žiedai. Jų trapus grožis primena, jog didžiausią pilnatvę galima atrasti efemeriškiausiuose dalykuose.
