Būtų puiku, jei, tarkime, obuolius auginantis ūkininkas juos retai purkštų nuo kenkėjų ar ligų. Atėjus laikui, obuolius nuskintų, sukrautų į krovininę mašiną ir atvežtų tiesiai į parduotuvę. O pirkėjai į pirkinių krepšius įsidėtų šiuos minimaliai cheminėmis medžiagomis apdorotus vaisius ir nesibaimintų dėl savo sveikatos. Deja, ne viskas taip paprasta. Prieš patekdami į mūsų rankas produktai dažnai apdorojami įvairiomis cheminėmis medžiagomis (dirbtiniais dažais, vašku ir kt.). Ir nors ne visos cheminės medžiagos yra pavojingos, kai kurios gali kelti pavojų vartotojų sveikatai.
Vaškas
Vaisių ir daržovių odelės dažnai būna padengtos natūraliu vašku, saugančiu nuo suvytimo, mechaninių pažeidimų. Prieš patekdami į rinką produktai būna nuplaunami ir nušveičiami, taip jie netenka didelės dalies natūraliai atsiradusio vaško, todėl tiekėjai parduodamus vaisius ar daržoves papildomai vaškuoja. Nedidelis vaško kiekis produktus apsaugo nuo pelėsio, įbrėžimų, o kartu ir nuo puvimo. Vaškuojami obuoliai, agurkai, apelsinai ir kt. Vaškas suteikia žvilgesio, todėl dažnai parduotuvių lentynose esantys obuoliai traukia pirkėjų žvilgsnius. Mūsų organizmas nepasisavina vaško, todėl medžiaga patenka į virškinimo sistemą ir iš organizmo pašalinama nepakitusi.
Vaisiai ir daržovės dažniausiai vaškuojami natūraliu augaliniu vašku, bet gali pasitaikyti natūralaus gyvūninio ir net sintetinio vaško. Norėdami patikrinti, ar parduotuvėje esantys vaisiai ir daržovės yra vaškuoti, paimkite norimą įsigyti produktą į ranką. Jei buvo naudotas natūralus ar dirbtinis vaškas, ant odos turėtų likti šiek tiek slidžių permatomų miltelių.
Nors vaškas sveikatai ir nekenkia, yra būdų, kaip išvengti nereikalingo šios medžiagos patekimo į organizmą. Paprasčiausias būdas – nušveisti produktus šepetėliu po tekančiu vandeniu. Vašką taip pat šalina actas: suvilgykite medžiaginę ar popierinę servetėlę actu ir nuvalykite vaisius ar daržoves dar prieš juos plaudami vandeniu. Taip pat vaisių ar daržovių odeles galite tiesiog nulupti, tačiau tuomet į mūsų organizmą nepatektų naudingoji ląsteliena.
Maistiniai dažai
Atidžiau patyrinėję maisto prekių sudedamąsias dalis įsitikinsime, kad maistinių dažų yra daugelyje produktų: leduose, mišrainėse, miltiniuose kepiniuose, gėrimuose ir kt. Nurodydami produkto sudedamąsias dalis, gamintojai gali parašyti visą dažų pavadinimą arba naudoti tarptautinį žymėjimą (maisto produktų priedai žymimi E raide). Kai kurie dažai yra natūralūs, pavyzdžiui, paprika (E 160c), chlorofilas (E 140), karamelizuotas cukrus (E 150) ir kt. Tokių dažų baimintis nereikėtų, nes paprastai organizmui jie nekenksmingi. Tačiau dirbtiniai dažai yra pavojingi tiems asmenims, kuriuos vargina alergija. Taip pat ir sveiki žmonės neturėtų piktnaudžiauti produktais, kuriuose yra dirbtinių dažų, nes pastarieji gali sukelti įvairių odos reakcijų, astmą ar hiperaktyvumą (ypač mažiems vaikams).
Daug diskusijų kelia ryški lašišos spalva. Teigiama, kad natūraliai besiveisiančios lašišos rožinę spalvą įgauna dėl raciono. Lašišos minta kriliais, planktonu ir kitais mažais organizmais, o su šiuo maistu gaunama rožinė spalva kaupiasi lašišų riebaliniame sluoksnyje. Tačiau, jei lašišos veisiamos fermose, be specialios mitybos, jų mėsa būtų balta arba pilkšva. Tam, kad nelaisvėje augintų lašišų spalva atitiktų skonį, veisėjai žuvis dažnai šeria maistu, papildytu kantaksantinu. Mokslininkai šią dažomąją medžiagą sieja su regėjimo problemomis. Įvairiose šalyse kantaksantino vartojimas yra griežtai ribojamas, o prekybininkai privalo pirkėjams nurodyti naudotą dažymo priemonę ir jos kiekį.
Siekiant produktams suteikti kuo patrauklesnę išvaizdą, dažų dedama ir į mėsą ar jos produktus (dešreles, paštetą ir kt.). Kai kurie dietologai tvirtina, kad daugiausia dažų vartojama gaminant ledus, todėl tėveliai turėtų būti atsargūs ir savo mažųjų pernelyg dažnai nelepinti šiuo skanėstu.
Kai kurie dietologai teigia, kad jei žmogus yra sveikas, fiziškai aktyvus, vartoja įvairų maistą, saikingas dirbtinių dažų vartojimas sveikatai nekenks.
