Mėgstamiausia daina – Lietuvos himnas
Jo muzikinius gebėjimus tėvai pastebėjo ankstyvoje kūdikystėje, kai vaikas dar gulėdavo lovytėje. Vėliau jis dainuodavo visur kitur – duše, gatvėje, parko amfiteatre, o dabar lanko Šiaulių berniukų chorą „Dagilėlis“. Tik gaila, kad karantino metu užsiėmimai buvo nutrūkę.
„Manfredas nuo pat kūdikystės labai reaguodavo į muzikinius žaislus, o netrukus ėmė juos atkartoti. Pirmoji jo išmokta dainelė buvo anglų kalbos abėcėlė. Šis muzikinis žaislas, kai būdamas dvejų pradėjo lankyti darželį, tapo jo pagrindiniu žaidimų daiktu. Šiuo metu jis visur dainuoja Lietuvos himną ir kitas patriotines dainas („Laivę“, „Už žalių miškelių“ ir kt.). Jas išmoko chore, kai ruošdavosi valstybinėms šventėms. Net specialiai lipame laiptais iš septinto aukšto, kad jis pagiedotų himną – būtent tiek laiko jis užtrunka. Dainuoti laiptinėje jam patinka todėl, kad ten labai gera akustika.
Na, o per visas pagrindines Lietuvos šventes jis rodo pavyzdį mums visiems, kaip reikia giedoti Lietuvos himną, darydamas tai viešumoje. Parkuose net močiutės prieina pažiūrėti bei pasiklausyti, kas čia taip dainuoja apie Lietuvą! Būdamas maždaug penkerių, jis pats iš klausos išmoko groti pianinu. Spėkite, kokia buvo pirmoji jo sugrota daina – aišku, Lietuvos himnas. Meilė pianinui jo gyvenime atsirado chore. Tiesiog stebėjo, kaip groja mokytoja, dar apžiūrėjo, kaip pianinas atrodo iš vidaus, ir labai susidomėjo. Mokytoja tik pirmą kartą parodė klavišus, o vėliau jis jau gaudėsi pats.
Stengėmės palaikyti šį susidomėjimą – tai darželyje prašydavome mokytojos, kad jis galėtų pasilikti ilgėliau ir pagroti, tai „Dagilėlyje“ prieš ir po pamokų, tai važiuodavome į miesto centrą (ten yra pianinas, kuriuo gali bet kas gali groti), tai į močiutės darbą, o nuo rudens gal jau pavyks ir oficialiai mokytis“, – pasakojo berniuko tėtis Giedrius.
Karantino metu, negalėdamas lankyti choro, Manfredas rado kitą kūrybinį užsiėmimą – pasileidžia įvairias dainas, filmuojasi, šoka bei dainuoja, po to tuos filmukus tvarko, redaguoja, deda subtitrus. Pasak tėčio, užsiimdamas šia veikla jis tarsi pasineria į „transą“, įsivaizduodamas įvairias situacijas ir su išgalvotais personažais.
„Jis labai mėgsta įvairius vaidmenų žaidimus – tu gali jį vestis už rankos, o jis sau kalbasi su savimi, bendraudamas skirtingais personažais. Jeigu pamatau, kad tuo užsiėmęs, net netrukdau jam. Pastebėjau, kad jam tiesiog būtina šiek tiek laiko pabūti su savimi tokioje erdvėje. Jis puikiai atkartoja sutiktus žmones, pavyzdžiui, savo mokytoją iš „Dagilėlio“, taip pat įsimena filmukų personažus, ypač muzikinius. Jis nemėgsta, kaip kiti vaikai, kovinių filmukų. Jam daug artimesni įvairūs miuziklai. Kai jis žaidžia su draugais, pagrindinis jų žaidimas – taip pat namai. Jie įsivaizduoja šeimą – vaikus, tėčius, mamas“, – dėstė pašnekovas.
Šiuo metu berniukas trokšta sukurti savo animacinį filmuką – jau yra nupiešęs personažus ir svajoja, kad jis būtų HD kokybės, turėtų subtitrus ir pan.
Stengiasi atkartoti bokštų ir dangoraižių linijas
Taip pat Manfredas mėgsta piešti. Vienintelis dalykas, ko jis prašo dovanų, – flomasteriai ir popierius. Viskas prasidėjo nuo liftų piešimo (laiptinių mygtukų panelės ir t. t.). Tuos popierius jis prisiklijuodavo prie spintos ir įsivaizduodavo, jog važinėja liftu. Po to sekė bokštai (Eifelio, Vilniaus televizijos, Rygos televizijos), dangoraižiai (Burdž Chalifa). Dangoraižius jis dievina iki šiol – susiranda juos „Youtube“ ir žavisi apžiūrinėdamas. Jo svajonė – dangoraižį pastatyti ir Šiauliuose, o tėvai planuoja ateityje jį nuvežti, kad vaikas gyvai pamatytų Burdž Chalifos pastatą.
„Pastebėjome, kad piešdamas jis idealiai atitaiko objektų linijų proporcijas. Jis ne šiaip piešia, jam labai svarbu nupiešti tiksliai, kad objektas būtų kuo panašesnis į tikrąjį. Aš net pats nustembu, kaip jam tai pavyksta“, – teigė Giedrius.
Liftai Manfredą traukia ne tik popieriaus lape. Jie jam turi maginį poveikį ir realybėje.
„Šį jo polinkį pirmiausiai pastebėjome lankydamiesi prekybos centruose. Jis negalėdavo atsitraukti nuo lifto mygtukų, vis norėdavo patyrinėti lifto šachtas. Taip ir skaičiuoti išmoko – skaičiuodamas lifto mygtukus, aukštus, butus. Beje, skaityti jis taip pat išmoko skaityti taip pat išmoko pats – skaitė jau būdamas penkerių, o raides pažino nuo trejų. Šiuo atveju padėjo anglų abėcėlė ir kitos dainelės. Mes niekada su juo nesėdėdavome ir jo nemokydavome, tačiau labai palaikėme jo žingeidumą ir norą mokytis.
Turiu prisipažinti, kad aplankėme visas mūsų mikrorajono laiptines, „nulaužėme“ atspėdami laiptinių kodus ir apžiūrėjome visus liftus – nauji ar seni, kokie mygtukai, ar liftas „kvailas“ (t. y. vienas pats gali važiuoti) ar „protingesnis“ (jei nėra žmogaus, nevažiuos). Be to, „slaptai“ lankomės aukščiausiuose Lietuvos viešbučiuose pasižiūrėti iš viršaus ir patikrinti lifto“, – šmaikštavo Manfredo tėtis.
Tėvai moko ne tik imti, bet ir duoti
Vyras atvirauja, kad jam pačiam neretai tenka perlipti per save, kad patenkintų savo vaiko poreikius. Kita vertus, jis be galo tuo džiaugiasi, nes tokie santykiai su sūnumi keičia ir praturtina jį patį, kadangi jam pačiam, kad padėtų sūnui realizuoti jo norus, tenka išmokti naujų dalykų. Galiausiai tenka mokytis visai kitokio mąstymo būdo, kantrybės ir tolerancijos.
„Jis yra svajotojas. Darželyje apsirengdavo paskutinis, nes besirengiant reikėdavo jam dar pasėdėti, pasvajoti, padainuoti. Jis niekur niekada neskuba ir su užsidegimu daro tik tai, kas jam įdomu, o visi buitiniai dalykai jam tiesiog nuobodūs, todėl juos daro lėtai. Bandžiau jį vesti į karatė treniruotes, bet pamatėme, kad tai tikrai ne jam. Mokytoja liepdavo daryti tam tikrus pratimus, o jis vietoj to šokdavo. Taigi supratau, kad tai buvo tik mano noras, o jam šios treniruotės visai netinka.
Pastebėjome, kad jis visur ir visada nori būti lyderis, tačiau mokome jį, kad reikia ne tik gauti, imti, bet ir duoti, dalintis, padėti kitiems. Šiuo tikslu neseniai su visa šeima dalyvavome Maisto banko akcijoje – kelias valandas savanoriavome dalindami lankstinukus ir tvarkydami paaukotą maistą. Iš pradžių Manfredas labai priešinosi, nenorėjo eiti, tačiau jam taip patiko, kad veržėsi dar ilgiau pabūti nei buvome suplanavę. Jis puikiai susitvarkė su visomis užduotimis – žmonės juo žavėjosi, be to, pastebėjome, kad kai paaukoti prašo toks mažas vaikas, pirkėjų reakcija būna daug geranoriškesnė nei tai darytų suaugęs“, – pasakojo Giedrius.
