Geležine ledi M. Thatcher vadinama neatsitiktinai: Didžiajai Britanijai ji vadovavo net 11 metų ir ištraukė šalį iš ekonomikos krizės. Nors politikė atrodė šalta, uždara, reikli, užvėrusi darbo kabineto duris, ji tapdavo tokia pati kaip tūkstančiai paprastų moterų: skubėdavo į namus pas vyrą ir vaikus, gamindavo maistą ir jaukiai vakarodavo su šeima.
Širdis rado širdį
Viename partinių susirinkimų ji ir sutiko savo gyvenimo vyrą. Denisas Thatcheris buvo vyresnis vienuolika metų, turtingas verslininkas, patyręs ir protingas vyras. Tiesa, kartą jau vedęs. Aktyvią, visada turinčią savo nuomonę Margaret jis kaipmat įsižiūrėjo, tik neskubėjo kurti rimtų planų – turėjo pernelyg karčios santuokinio gyvenimo patirties su pirmąja žmona.
Vyras buvo vienintelis žmogus, kuriam Margaret galėdavo paklusti ir dėl kurio mesdavo net svarbiausius reikalus.
Margaret taip pat neliko abejinga – Denisas išsiskyrė puikiu humoro jausmu ir įžvalgiu mąstymu. Jiedu rado daug bendrų interesų. Tad nedelsė ir su vedybomis – pora susituokė praėjus vos dešimčiai mėnesių nuo pažinties dienos. Į dažną žurnalistų klausimą, ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, geležinė ledi atsakydavo: „Žinoma, ne. Tačiau Denisas nuo pat pradžių man pasirodė nuostabus žmogus.“
M. Thatcher nė karto nenusivylė savo vyru. Jis visada buvo jautrus, skubantis į pagalbą, užjaučiantis ir labai mylintis. Jiedu nesibučiuodavo ir nesiglėbesčiuodavo viešumoje, tačiau kai sėdėdavo šalia, visada laikydavosi už rankų.
Vyras buvo vienintelis žmogus, kuriam Margaret galėdavo paklusti ir dėl kurio mesdavo net svarbiausius reikalus. Stabili finansinė šeimos padėtis labai palengvino jos kelią į politinę areną, leido įgyti geresnį išsilavinimą. Iškart po vestuvių (paraginta vyro) ji ėmė studijuoti teisę.
1953 m. jaunai šeimai gimė dvyniai – duktė Carol ir sūnus Markas. Tai buvo nelengvi, tačiau įdomūs laikai. Margaret augino vaikus, mokėsi, dirbo ir vis dar puoselėjo svajonę padaryti politikės karjerą.
Tyli parama
Sutuoktiniai taip pasinėrė į darbus, kad vis rečiau rasdavo laiko sau. Užtat, suklestėjus D. Thatcherio verslui, jų svajonės ėmė pildytis. 1959-ųjų rinkimų kampanija Margaret buvo sėkminga, ji tapo Konservatorių partijos atstove Bendruomenių rūmuose.
D. Thatcheris lydėdavo žmoną į oficialius priėmimus ar susitikti su rinkėjais, bet visada laikydavosi atokiau. Jis net turėjo mėgstamą posakį – Cezario žodžius, ištartus įėjus į Kleopatros menę: „Aš čia ne tam, kad kalbėčiau.“
Geležinės ledi sutuoktinis sąmoningai nedalijo interviu ir nerašė memuarų. Tiesa, kartą yra prasitaręs: „Manęs dažnai klausia, kas mūsų namuose dėvi kelnes? Atsakysiu – aš dėviu kelnes, tačiau jas pats ir skalbiu, ir lyginu“.
Atžalų nuoskaudos
Tik štai vaikams geležinė ledi pritrūko ir laiko, ir galbūt noro. Tik tada, kai paliko premjerės postą, ji ėmė dėl to apgailestauti. Su dukra taip ir neužmezgė atviro ir artimo ryšio, o sūnus išaugo avantiūristas, lengvų pinigų mėgėjas... Nors mylėjo abu beprotiškai. Užaugę dvyniai vis primindavo mamai apie atšalusią ir nusibodusią avižų košę ir kitas nuoskaudas.
Kartą ji išmetė senus jų žaislus, nusprendusi, kad jie vaikams jau nusibodo. Paklausti jų pačių net į galvą nešovė. Kai šie prapliupo verkti, atrėžė žinanti, kas vaikams geriausia. Vėliau M. Thatcher teko graudžiai verkti, kai reikėdavo kęsti sūnelio išdaigas, dėl kurių būdavo sukeltos ant kojų netgi Britanijos specialiosios tarnybos. Nedžiugino ir Carol nesėkmės: ji taip ir neatrado savo profesijos, nesiklostė santykiai su vyrais, kurie tik naudojosi mergina, siekdami patekti į politinį šalies elitą...
Plačiau apie Margaret Thatcher gyvenimą skaitykite 14-ajame „Ji“ žurnalo numeryje!
