Trumpiausia lazda – 15 cm, ilgiausia – 2 metrai
Tęsdami projektą „Vasarojam Lietuvoj!“ svečiavomės Kelmėje, kur aplankėme tautiniu paveldu pripažintų lazdų meistrą M.Ežerskį. Užsukę į jo namus, karštą vasaros dieną vyrą radome besidarbuojantį kieme. Pasitikęs mus ponas Mečislovas pakvietė užeiti į namus – šiame mediniame namuke jis ne tik gyvena, bet ir prieš pusantrų metų įkūrė Lazdų muziejų.
M.Ežerskis su medžiu dirba jau seniai – to išmoko pats, o jo įvairiausių dirbinių parodų yra buvę ne tik mūsų šalyje, bet ir Rygoje, Maskvoje. Nuo tada, kai atrado galimybę iš miške rastų šakų gaminti lazdas, jos tapo savotišku jo gyvenimo palydovu.
Klausia manęs, kam tuos pagalius vežuosi. Sakau, užeik pas mane, pažiūrėsi. Jis užlipo į penktą aukštą ir nusigando (juokiasi).
Medinį namuką su sodu Koorporacijos gatvėje M.Ežerskis įsigijo su mintimi, kad čia įsirengs ir muziejų, apie kurį svarstė jau seniai. Tiesa, kaip pats pasakojo, namukas ir jo aplinka buvo labai apleisti, tad jam teko įdėti daug pastangų, kad šią vietą paverstų savo namais.
„Anksčiau gyvenau daugiabutyje, vieno kambario bute penktame aukšte. Ten man tilpdavo visos lazdos, o čia jos netelpa, – mostelėjęs pirštu į vieną muziejui skirtų kambarėlių, pilną jo paties drožinėtų lazdų, šypsodamasis sakė pašnekovas. – Tad kol kas daug jų yra sudėta antrame aukšte.“
Paklaustas, kaip reaguodavo daugiabučio kaimynai į jo pomėgį iš miško namo neštis šakas, M.Ežerskis šypsodamasis sakė, kad pykdavo: „Jie pykdavo, sakydavo, kad įvažiuosiu į pirmą aukštą su visom savo lazdom.“
Dabar savo vardo muziejuje meistras eksponuoja 1200 lazdų, o iš viso jų yra prigaminęs per 3700. Ilgiausia pono Mečislovo padaryta lazda siekia 2 metrus, trumpiausia – 15 cm. 2009-aisiais M.Ežerskio lazdos buvo sertifikuotos ir pripažintos tautinio paveldo produktu.
Pirmoji lazda – mamai
Paklaustas, kada pradėjo gaminti lazdas, M.Ežerskis sakė, kad po to, kai darbe įvyko nelaimingas atsitikimas ir tapo nedarbingas: „Nebegalėjau dirbti. Gyvenau prie miško, vis į jį išeidavau, taip po biškį ir sumaniau to imtis.“
Pačią pirmą lazdą Mečislovas pagamino savo garbaus amžiaus mamai:
„Jai buvo 80 metų, vaikščiodavo tokią šaką pasiėmusi. Sakau, pažiūrėsiu miške, gal ką rasiu. Radau biškį užriestą. Paskui jai dar tris padariau.
Ta lazda buvo tokia paprasta, truputį užriesta, su tokiu snapuku, bet mamai patogiausia – naudodavo kasdien, buvo praminusi ją „Varnike“. O tas, kurios buvo jau gerai užriestos, pasilikdavo eiti į bažnyčią, išeigai.
Turiu tėtės lazdą, bet mamos tos pirmosios neišlaikiau, kai kelis sykius jas krausčiau, kažkur pasimetė.“
Žinia apie poną Mečislovą kaip unikalų lazdų meistrą (anksčiau jis garsėjo kitais dirbiniais) pasklido 1999-aisiais. Tuo metu jis turėjo išdrožęs apie 400 lazdų.
„Tėtis buvo miręs, mama gyveno viena, važiuodavau į Kražius jai padėti. Kražius supa miškai, dažnai į juos nueidavau.
Kartą važiuoju nuo mamos į Kelmę, stabdo žmogus, paėmiau pavežti. Jis buvo mokytojas. Klausia manęs, kam tuos pagalius vežuosi. Sakau, užeik pas mane, pažiūrėsi. Jis užlipo į penktą aukštą ir nusigando (juokiasi). Kitą dieną iškvietė žurnalistus – kaip sakant, tada atrado mane iš naujo“, – šypsodamasis pasakojo Mečislovas.
Tais pačiais metais Kelmės muziejuje įvyko ir pirmoji jo lazdų paroda, po jos meistras ėmė gaminti vis daugiau lazdų, buvo etapas, kai per metus jų išdroždavo apie 270.
Idėjas padiktuoja gamta
Pono Mečislovo lazdas puošia įvairiausi gyvūnai: žalčiai, arkliai, šernai, nemažą dalį sudaro lazdos su velnių atvaizdais, o kai kurios iš tiesų primena savanos gyventojus – pavyzdžiui, žirafas.
Visas idėjas, kokia bus lazda, kokį „veidą“ ji turės, meistro teigimu, jam padiktuoja pati gamta: „Priklauso nuo to, į ką ta šaka panaši. Jei panaši į šerną, ir darau šerną. Viskas čia ne mano, o gamtos sukurta.“
Priklauso nuo to, į ką ta šaka panaši. Jei panaši į šerną, ir darau šerną.
Anksčiau M.Ežerskis, išėjęs į mišką, praleisdavo ten visą dieną: „Reikėdavo 3 km nueiti, 3 km pareiti, taip iš viso per dieną kokių 20 km ir sueidavau. O dar šakas reikėdavo parsinešti, į penktą aukštą užsinešti.“
Meistras pasakojo, kad iš pradžių lazdoms gaminti nešdavosi tik šakas: „Vėliau toks stalius man pasakė, kad galima prakalbinti kiekvieną pliauską, pagalį. Jis man parodė, ką galima padaryti iš kelmukų.“
Paklaustas, koks medis lazdoms tinkamiausias, M.Ežerskis sakė, kad lazdą galima išdrožti iš įvairiausio medžio: tinka neįprastai susiraitęs lazdynas, liepa, ieva, beržo, šermukšnio ar drebulės šaka, taip pat ir eglės bei ąžuolo, tik jų, pašnekovo teigimu, nepalenksi.
Tačiau meistro muziejuje rasite lazdų ne tik iš minėtų medžių šakų, bet ir iš tų, kurie auga jo paties sode: „Yra lazdų ir iš obels, o dabar daugiausia darau iš slyvos, vyšnios, nes nebeišeinu į mišką, tai pjaunu iš sodo“, – juokėsi pašnekovas.
Dirbdavo iki paryčių
Pasiteiravus, kiek laiko reikia lazdai pagaminti, Mečislovas sakė, kad būna įvairiai: „Vieną radęs jau miške matai, kas išeis, o kita stovi ir metus, kol sugalvoji, kaip padaryti.
Kai užsiimdavau, dirbdavau iki keturių ryto. Kai pradedi dirbti, darosi įdomu, kas išeis, kaip. Kokią paprastesnę ir per vieną vakarą padarai. Bet dažniausiai darai vieną, pavargsti, paimi kitą.
Vieną vakarą dirbau, galvojau, ką čia padaryti. Pamaniau, patogiausia bus velniuką. Jau netoli dvylikos sako man, kad nespėsiu padaryti. Spėsiu, sakau, pabaigsiu, kol gaidžiai užgiedos. Aš su jais pasišneku, – apie tai, kaip gamina lazdas ir dar jas prašnekina, šmaikščiai pasakojo pašnekovas. – Bet užsižaidžiau, gaidžiai užgiedojo, velnias pasikavojo ir nepabaigiau – išėjo su vienu ragu ir viena koja.“
Iki kūrybinio proceso, pasak meistro, laiko atima ir pats medžio paruošimas: „Nuo šakų turi nulupti žievę, o parsinešus namo – jas išdžiovinti. Kol dar neišdžiūvusi – ją šiek tiek galima patiesinti, palenkti.
Mažiausiai porą savaičių–mėnesį turi prastovėti, kad išdžiūtų, o žiemą – ir ilgiau. Šakos negali gauti saulės, vėjo, jų negalima išdžiovinti per greitai, nes tada susproginės, ypač ąžuolinės, obelinės šakos – jų medis greičiau sproginėja.
Vėliau šakas reikia nušveisti, patrinti vašku, kad drėgmės nebijotų, tada jos tampa malonesnės, šiltesnės.“
Lazdos – ir pagal paskirtį, ir kaip simbolis namuose
Atrodo neįtikima, kad šitiek lazdų ir tarp jų nėra vienodų. „Kiekviena lazda yra unikali, ir antros tokios nei padarysi, nei rasi“, – patvirtino M.Ežerskis.
Kai kurios lazdos išsiskiria dydžiu ir savo simboliais. Meistras sakė, kad anksčiau joms ir vardus sugalvodavo, bet ilgainiui, kai jų sparčiai daugėjo, tai tapo nebeįmanoma.
Šakos negali gauti saulės, vėjo, jų negalima išdžiovinti per greitai, nes tada susproginės, ypač ąžuolinės, obelinės šakos.
Kalbėdamas apie lazdas pašnekovas užsiminė, kad jos skirtos ne tik pasiremiant vaikščioti. Dalis jų yra tarsi simbolis namuose:
„Štai šis žaltys dieną man namus saugo, o naktį man turtą neša (šypsosi). Jis ir sunešė tas lazdas.
Čia gudrioji pelėda, kuri pataria, ką man dirbti. Klausiate, iš kur tos mintys, ji ir pasako.
Paimi šermukšnio lazdą, pastatai prie durų, kad piktos dvasios į namus neįeitų.“
Pasiteiravus, ar kadaise ėmęsis lazdų gamybos svarstė, kad tai galėtų būti ir verslo planas, ponas Mečislovas nusijuokęs atsakė, kad tikrai ne: „Dariau tai iš malonumo, nes iš to tikrai nepragyvensi. Norėjau parodyti mišką. O taip galima būti miške ir medžių nematyti.“
Lazdos – ir pas buvusius šalies vadovus
Paklaustas, ką jam reiškia jo lazdos, M.Ežerskis sakė, kad yra pripratęs su jomis gyventi, o jei reikia parduoti, būna labai gaila:
„Kartą vienam žmogui pardaviau lazdą su šerno atvaizdu, o paskui ėmiau gailėtis. Sakiau jam, kad duosiu antra tiek – atiduok (juokiasi). Bet neatidavė.“
Norėjau pasverti, kiek velnių dūšios sveria, bet svarstyklės vis dar jų neatsveria.
Tačiau norintys lazdą įsigyti, galėtų tai padaryti. „Turiu skirtų ir naudojimui, ir prisiminimui. Vaikai labai mėgsta mažikes lazdas-švilpukus“, – paėmęs lazdelę ir švilptelėjęs, sakė pašnekovas ir parodė, kad švilpiančių yra ir didesnių lazdų.
Pono Mečislovo muziejų gali aplankyti visi norintys. Jame išvysite jo paties drožtas lazdas, kitus medžio dirbinius, tarp kurių – ir daugiau kaip 40 metų skaičiuojantis medinis arkliukas, ant kurio, pašnekovo pasakojimu, jodinėjo jo vaikai, paskui – anūkai ir proanūkiai.
Pamatysite ir 150 metų senumo svarstykles, kurios sveria į bačką sudėtas 170 lazdų su velniukų atvaizdais. „Norėjau pasverti, kiek velnių dūšios sveria, bet svarstyklės vis dar jų neatsveria“, – humoro jausmo nestokodamas sakė pašnekovas.
Muziejuje yra ir keletas lazdų, kurias ponas Mečislovas pats yra gavęs dovanų – iš klebono, kalvio, kitų. Meistras pasakojo, kad kadaise turėjo užmačių rinkti lazdas iš žinomų žmonių, jas kolekcionuoti, bet idėja nepasiteisino, nes, kaip jis sakė, tam reikėjo lėšų, kurių neturėjo.
M.Ežerskio lazdą kadaise per vieną šventę buvo įsigijęs a.a. prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, per „Kaziuko mugę“ meistras vieną savo lazdų yra padovanojęs ir buvusiai šalies vadovei Daliai Grybauskaitei.
Atsisveikindami palinkėjome ponui Mečislovui geros sveikatos ir ilgų metų, kad dar ne vienu dirbiniu galėtų papuošti savo gausią kolekciją. O jis, išlydėdamas mus pro vartelius, viltingai sakė: „Reikėtų dar kokių dvidešimt, nes turiu dar labai daug darbų.“
Ši Lietuvos miestų lankymo kampanija pavadinta „Graži mūsų Lietuva“ – iniciatyva, kuria skatiname atrasti ir pažinti Lietuvą, t. y. jos savitumą, nematytas vietas, išskirtines asmenybes bei bendruomenes aktyviai prisidedančias prie visuomenės gerovės.
Daugiau unikalių istorijų skaitykite 15min projekte „Vasarojam Lietuvoj!“.
