Siųskite šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui „Pirma meilė nerūdija“ ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.
Dar dviejų istorijų autoriams padovanosime nepaprasto skonio kokybiško Lietuvoje gaminto šokolado „Chocolate Naive“ rinkinius.
Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite ČIA.
Medos istorija.
Kiek ironiška, jog žmogų, kurį visą likusį gyvenimą prisiminsiu kaip savo „pirmąją“ meilę, sutikau ne pačioje romantiškiausioje vietoje, o vaistais ir nelaimėmis persmelktame ligoninės priimamajame.
Buvo vienas iš paskutinių liepos savaitgalių. Lauke tvyrojo nepakeliamas karštis ir dulksna. Sėdėjau ilgame, nykiame koridoriuje, kurį apšvietė tos šleikščios neoninio baltumo lempos.
Žmonių aplink matėsi nedaug, tik aš, kelios dejuojančios senutės, sumuštas paauglys ir vidutinio amžiaus moteris ištinusiu žandu. Visi jie susidomėję dirsčiojo į mane, bandydami nuspėti, dėl kokios gi bėdos čia atsibeldžiau. Galiausiai viena senučiukė nedrąsiai pasiteiravo:
– Vaikeli, kas tau nutiko? Ką skauda?
– Oi, man tai nieko. Atvežiau savo brolį. Berods, jam bus lūžusi koja, – atvirai atsakiau ir liūdnai šyptelėjau.
Apsidžiaugiau, kad senučiukė nesugalvojo klausinėti manęs, kaip tai įvyko. Neįsivaizdavau, kaip būčiau paaiškinusi, kas yra tas nelaimingas la parkour'as, kuriuo dabar šitaip apsėstas buvo mano mažasis brolis. Išlydėdama jį tą rytą pro duris, lyg tyčia tarstelėjau:
– Benai, būk žmogus ir nieko nesusilaužyk, gerai?
Tačiau nutrūktgalvis mestelėjo man savo tradicinį „bla bla bla“ ir žaibo greitumu dingo iš akių.
Sekdama paskui vaikiną, svarsčiau, kas jis – jaunas gydytojas ar medicinos „sesutis“? Kaip juokingai skambėjo tas terminas!
Gal buvau per daug rūpestinga, tačiau negalėjau pakęsti jo naujojo hobio. Su Benu taip jau būdavo: nauji metai – naujas hobis. Kartais – ir nauji draugai. Šiais metais jo dėmesį patraukė la parkour'as – nepakartojamas menas karstytis sienomis, turėklais ir kitokiomis nesąmonėmis. Sykį, grįžęs namo, jis nusprendė pasimaivyti ir parodė man vaizdo įrašą, kuriame kartu su draugeliais atliko pačius kiečiausius triukus...
Pirmiausia mane supykino, o po to tiesiog nusprendžiau, kad užrakinsiu jį sandėliuke ir neišleisiu, kol sueis mažų mažiausiai aštuoniolika. Žinoma, šio plano neįgyvendinau, tačiau nuo to karto kiekvieną savaitgalį, kai tik jis nuspręsdavo traukti su draugeliais į „treniruotę“, negalėdavau ramiai nusėdėti.
Gyvenome tik aš, Benas ir mūsų tėtis, kurio namuose dažniausiai nebūdavo, tad buvau ne tik vyresnė sesuo, bet ir savotiška mama. Į mano „pareigas“ įėjo maisto gaminimas, namų tvarkymas ir, žinoma, Beno priežiūra.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tvirta ir laiminga santuoka: 10 aktoriaus Tomo Hankso taisyklių
Tuo metu, kai suskambo telefonas, lyginau tėčio marškinius ir viena akimi stebėjau kažkokią tragišką pokalbių laidą. Vos pamačiusi telefono ekrane Beno vardą, perbalau.
– Kas atsitiko? – pakėlusi ragelį nervingai pasiteiravau.
– Kaip čia pasakius… Meda, man atrodo, kad aš susilaužiau koją. Tik nepyk, – brolis kalbėjo tokiu prasikaltusiu tonu, jog akimirksniu susigraudinau ir pamiršau esanti pikta. Liepiau jam laukti ten, kur yra, nejudėti, kviesti greitąją pagalbą, o aš tuojau pat sėdau į taksi ir nulėkiau į parko pusę, kur jie treniruodavosi.
Po geros valandos jau sėdėjau tame slogiame ligoninės priimamajame ir laukiau. Atvažiavau su savo senosiomis sportinėmis kelnėmis ir juokingu meškiukais margintu megztiniu – taip skubėjau, jog neturėjau laiko persirengti. Iš neturėjimo ką veikti priimamajame, ėmiau skaičiuoti meškiukus ant savo megztinio... Ties dvidešimtuoju meškiuku mano intensyvias mintis pertraukė vyriškas balsas:
– Sakykite, kuri čia esate Beno sesuo?
Aš tuojau pat šoktelėjau nuo suoliuko ir šūktelėjau:
– Tai būsiu aš!
Jaunas šviesiaplaukis vaikinas baltu chalatu draugiškai šyptelėjo ir tarė:
– Tuomet eikite su manimi.
Sekdama paskui vaikiną, svarsčiau, kas jis – jaunas gydytojas ar medicinos „sesutis“? Kaip juokingai skambėjo tas terminas! Vaikinas atrodė ne kažin kiek vyresnis už mane, tad nusprendžiau, jog jis praktikuojantis sanitaras.
– Ar guldysite mano brolį į ligoninę? – atsargiai pasiteiravau.
Vaikinas ėjo taip greitai, kad vos suspėjau neatsilikti.
– Guldysime. Lūžis tvarkingas, tačiau reikės operuoti. Jums viską plačiau pakomentuos gydytojas. Dabar jį apžiūrinėja chirurgai, o vėliau atvešime tiesiai į palatą.
Tuomet sustojome prie lifto durų ir aš mindžikavau, bandydama suvirškinti visą informaciją. Šviesiaplaukis, matyt, tai pastebėjo, ir draugiškai paplekšnojo man per petį:
– Nesijaudinkite, jam viskas bus gerai.
Tas lengvas jo rankos prisilietimas mane keistai sukrėtė... Tokios vyriško švelnumo apraiškos man buvo neįprastas dalykas. Gyvenau labai uždarą, „vienuolišką“ gyvenimą – kartą per savaitę susitikdavau su draugėmis, tačiau joms beveik niekuomet nepavykdavo išsitempti manęs į vakarėlį ar klubą.
– Meda, jei taip ir toliau, tai tu tikrai užbaigsi savo dienas vienuolyne! – įkyriai kartodavo man bičiulės.
Mudu spustelėjome vienas kitam rankas ir dar kartą pajutau keistą, niekaip nenusakomą būseną – lyg švelniai būtų krestelėjusi elektra. Pagalvojau – gal man truputį „pavažiavo“ stogas?
Bėda ta, jog man buvo nė motais. Jokių meilių ir jokių nuotykių aš tiesiog neieškojau. Kur kas aktualiau buvo rūpintis tėčiu ir Benu. Tiesa, pabaigusi pirmą kursą, ėmiau svajoti apie savanorystę Indijoje, tačiau tą mintį teko paleisti – nenorėjau palikti savo šešiolikmečio brolio vieno su pernelyg nerūpestingu tėvu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Išsiskyrusi ir vieniša mama: kaip gyventi toliau? Psichologės komentaras
Taigi šviesiaplaukio prisilietimas mane nustebino, aš švelniai krūptelėjau ir jis sutriko.
– Lifto čia reikia laukti visą amžinybę, – tarstelėjo.
– Ar seniai čia dirbate? – pasiteiravau, nusprendusi, jog reikia išblaškyti tą nejaukią atmosferą.
– Ne, tai mano pirmieji rezidentūros metai. O jūs? Studijuojate?
– Taip, rudenį būsiu ketvirtame kurse. Studijuoju istoriją.
Tuomet atsidarė lifto durys ir mudu pasikėlėme į viršų. Išlipome chirurginiame skyriuje.
– Štai, Beną už kokių penkiolikos minučių atveš čia. Guldysime į trečią palatą. Jūsų brolis tikras šaunuolis, laikosi drąsiai. Gaila, jog dabar gana ilgai turės gyventi be savo… hobio, – nusišypsojo rezidentas.
Prunkštelėjau ir tuojau pat susigėdau.
– Na, o man visiškai negaila... Beje, gal kreipkitės į mane tiesiog „Meda“? Kai sakote „jūs“, jaučiuosi daug vyresnė.
– Gerai, jei jau taip, tai prisistatysiu ir aš – Arnas.
Mudu spustelėjome vienas kitam rankas ir dar kartą pajutau keistą, niekaip nenusakomą būseną – lyg švelniai būtų krestelėjusi elektra. Pagalvojau – gal man truputį „pavažiavo“ stogas? Gal taip nutinka, kai ilgą laiką ignoruoji faktą, jog esi jauna moteris, kuriai turbūt taip pat reikia sveikų santykių ir artumo?
Bet kuriuo atveju neleidau sau per daug įsisvajoti. Nebuvau viena iš tų merginų, kurios savo mintyse susikuria naivių iliuzijų raizginį, iš kurio vėliau nebegali pabėgti.
Tačiau likimas nenuspėjamas.
Benas išgulėjo ligoninėje tris savaites. Lankydavau jį kiekvieną dieną ir, žinoma, kone kiekvieną kartą sutikdavau Arną. Nė nepastebėjau, kaip mudu susibičiuliavome. Jis buvo paprastas, nuoširdus ir šiltas žmogus, bendrauti su juo buvo vienas malonumas. Kai sėdėdavau šalia Beno lovos, jis praverdavo duris ir mandagiai pasiteiraudavo:
– Ar priimsit į vakarėlį ir mane?
Tuomet visi plepėdavome nesąmones, kol galiausiai ateidavo vakaras ir aš turėdavau traukti namo.
Kai atsisveikindama pasilenkdavau prie brolio, kad pakštelčiau jam į skruostą, jis būtinai turėdavo mane paerzinti:
– Meda, jis visai nebloga partija, ką?
– Nekalbėk nesąmonių, Benai. Iki rytojaus. Būk gerutis, – atšaudavau jam.
Nepasakojau broliui, jog Arnas jau keletą kartų siūlė man susitikti mieste, išgerti kavos ar vyno. Iš pradžių atsisakiau – net pati nežinau, kodėl, gal tiesiog buvo nedrąsu ir keista – o galiausiai pasidaviau meiliems jo įkalbinėjimams.
Susitikome devintą vakare ir patraukėme į kinų restoraną. Arnas atėjo apsirengęs šviesiai mėlynais marškiniais ir juodomis kelnėmis. Buvo be galo neįprasta matyti jį be baltojo chalato. Pagavau save fantazuojančią, kaipgi jis atrodytų be tų marškinių, ir neišvengiamai nuraudau. Kad ir kokia užkietėjusi vienišė buvau, negalėjau nepastebėti, kad po drabužiais slepiasi vyriškas, patrauklus kūnas. Spėliojau, ką galvojo jis, kai žvelgė į mane, pasipuošusią lengva, švelniai rožine suknele...
– Tau labai tinka palaidi plaukai, Meda. Nesuprantu, kodėl nuolat juos slepi, – tarė jis, kai išsirinkome staliuką ir įsitaisėme restorane.
– Ačiū… O tau… tau labai tinka šie marškiniai. Bet ir baltas chalatas tinka, – atsakiau ir tuojau pat mintyse nusikeikiau, kad šneku tikrai per daug.
Užsisakėme traškios vištienos, gurkšnojome baltą vyną. Pasakojome vienas kitam apie tai, ką planuojame veikti ateityje. Kai kurios mūsų svajonės buvo tokios panašios, jog nuoširdžiai susimąsčiau – ar tik nebūsiu sutikusi savo sielos bičiulio?
TAIP PAT SKAITYKITE: Auksinės taisyklės, padėsiančios moteriai išlikti mylima ir geidžiama
Visą vakarą nedrąsiai žvelgiau į jo įdegusį veidą, atkreipiau dėmesį į išraiškingą žandikaulio liniją, taisyklingą nosies formą, pilkas akis, banguojančius ir nepaklusnius šviesius plaukus… Jis buvo toks gražus ir keistai artimas… O jo balso galėjau klausytis kiaurą naktį.
Žinau, jog būtent tą vakarą, būtent tame kinų restorane, aš įsimylėjau pirmą kartą gyvenime. Pažinojau jį dar tik kelias savaites, tačiau daugiau laiko ir nereikėjo. Ilgai tramdyta, apsnūdusi mano širdis išsiveržė su trenksmu ir... visiškai išmušė iš vėžių. Kai tą vakarą Arnas lydėjo mane į namus, norėjau, kad tas kelias, kuriuo ėjome, nesibaigtų niekada.
– Štai ir atėjome. Ačiū už gražų vakarą, – pasakiau, žvelgdama jam į akis.
Jis akimirką padelsė, tuomet lėtai iškvėpė orą ir tarstelėjo:
– Tu juk žinai, ką aš dabar noriu padaryti.
– Nežinau...
Jis žengė artyn, apglėbė mane per liemenį, prisitraukė ir sušnibždėjo:
– Štai ką.
Buvau taip įsimylėjusi, jog ilgiau manęs įkalbinėti nereikėjo. Susirinkau daiktus, atsikrausčiau į jo butą.
Mūsų pirmas bučinys buvo… na, nepakartojamas! Tą naktį negalėjau sudėti nė bluosto. Atrodė, jog pabudau iš savotiškos letargo būsenos.
O toliau viskas klostėsi žaibo greičiu. Prabėgo vasara, ruduo, žiema, o su Arnu tapome neišskiriami. Beno koja jau buvo seniai sugijusi, ligoninė – pamiršta, o mano meilė augo ir stiprėjo. Pavasario pradžioje Arnas manęs paklausė:
– Norėtum kraustytis gyventi pas mane?
Žinoma, aš norėjau. Tačiau turėjau įsipareigojimų, kurie mane stabdė. Grįžusi namo tą vakarą sėdėjau ant lovos ir sukau galvą, ką daryti.
– Meda, juk tu žinai, kad mudu su tėčiu nepražūsim ir be tavęs, jei ką… – tarsi nujausdamas, kas dedasi mano galvoje, draugiškai tarė Benas.
Buvau taip įsimylėjusi, jog ilgiau manęs įkalbinėti nereikėjo. Susirinkau daiktus, atsikrausčiau į jo butą. Ir gyvenimas buvo nuostabus! Jis elgėsi su manimi taip, kaip kiekvienas vyras turėtų elgtis su moterimi – mylėjo, brangino, saugojo, gerbė. Jaučiau, kad esu jam pati svarbiausia. Vienintelė mano konkurentė buvo jo profesija, jo darbas ligoninėje. Tačiau aš nebuvau pavydi ir dėl to niekada neiškilo jokių problemų.
Laikas bėgo nenumaldomai. Kartu nugyvenome beveik trejus metus. Kai prisimenu mūsų kasdienybę, visuomet pagalvoju – buvome tikrai laimingi. Juk nieko netrūko – nei meilės, nei sveikatos, nei pinigų. Arnas buvo ramus, ištikimas vyras, nelakstė paskui sijonus, niekuomet nevaržė mano laisvės. Niekaip nesupratau kai kurių savo draugių, kurių antrosios pusės nustatė griežtas ribas – jokių „mergaitiškų“ pasibuvimų, jokių moteriškų vakarojimų mieste… Jos leidosi uždaromos į ankštus narvelius – tokius, kokiuose laikui bėgant darosi sunku kvėpuoti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Astrologės Lanos Kutkytės 2016-ųjų meilės horoskopas
Baisiausia tai, jog dabar, galvodama apie Arną, apie laimingą mūsų praeitį, aš vis dar negaliu atsakyti sau į elementarų klausimą – kas buvo negerai? Kodėl laikui bėgant mano širdį ėmė graužti šlykštus, keistas kirminas, kuris įkyriai šnibždėjo – ar jis tikrai yra tavo gyvenimo meilė? Ar nori praleisti su juo visą likusį laiką? Ar nenusibos?
Gal būčiau „užliūliavusi“ tas kvailas abejones, jei vieną vakarą mano šviesiaplaukis nebūtų grįžęs namo ir priklaupęs ant kelio su dėžute…
– Ar pasensime kartu? – paklausė jis, žvelgdamas į mane pačiu giliausiu žvilgsniu.
Garbės žodis, visu savo kūnu troškau jam atsakyti: „Taip, aš daugiau nieko kito savo gyvenime taip nenoriu, taip, tekėsiu už tavęs!“. Tačiau... na, realybė paprasčiausiai buvo kitokia.
Galbūt buvau trenkta, galbūt jis tiesiog neužkariavo mano širdies taip, kaip aš užkariavau jo. Bet kuriuo atveju mano meilė išblėso, ir atsakyti jam „taip“ aš nieku gyvu negalėjau. Nenorėjau meluoti – nei sau, nei tuo labiau jam.
Tokia buvo mano pirmoji (ir gal net paskutinė?) meilė. Užklupo mane kaip uraganas – neperspėjusi, nelaukta. Visada prisimenu Arną be galo šiltai, su šypsena, net su maloniu virpuliu. Tai, ko gero, gražiausias mano gyvenimo prisiminimas...
Vis dėlto tą lemtingą vakarą aš pasirinkau ne šviesią, patogią, užtikrintą ateitį su puikiu vyru, o kažką migloto ir neaiškaus. Negalėdama jam dorai paaiškinti, kas negerai, atsiprašiau, susikroviau daiktus ir išsikrausčiau.
Praėjo penkeri metai. Žinau, kad jis ne taip seniai vedė. Jei neklystu, greitai gims ir pirmasis vaikelis. O aš… mano gyvenimas mažų mažiausiai keistas.
Tapau kelionių žurnaliste, tad nuolatos keliauju, blaškausi po pasaulį, ieškau pati nežinau ko – meilės, laimės, nuotykių? Grįžusi į Lietuvą susitinku su broliu, tėčiu, su keliomis draugėmis.
Prisipažįstu, jog gimtajame mieste negaliu neprisiminti ir jo – Arno. Mano galvos vis nepalieka maža, paika abejonė – kodėl paleidau vėjais tai, apie ką daugelis tik pasvajoja? Ir visgi – jei galėčiau atsukti laiką atgal…. Nežinau, ar nepasielgčiau lygiai taip pat.
Gal tiesiog amžina meilė – ne man.
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Pirma meilė nerūdija“.
Jame dalyvauti galite ir Jūs! Siųskite romantiškas, šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui adresu konkursai@ji24.lt ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.
