Tuomet man nieko netrūko, buvau gyvenimu besidžiaugianti studentė. Prieš išvykdama studijuoti gimtame miestelyje palikau vaikiną, kuriam išvažiuodama sudaužiau širdį, bet sau prisiekiau apie jį negalvoti ir pradėti tiesiog naują gyvenimo lapą. Nes juk išvykau iš tokio mažo miestelio į SOSTINĘ. Man tada tai atrodė toks didis miestas, jame juk tiek linksmybių, o tas vaikinas namie būtų tik trukdęs... Žinojau, kad jis mane tikrai mylėjo, žinau, kad ir šiandien tebemyli, bet juk mes – moterys – jau esame tokios, niekada nebūname su tais geriečiais vaikinais, kurie mus tikrai myli.
Viskas prasidėjo pavasario pradžioje, kai mano geriausia draugė pakvietė kartu su ja vykti į jos darbo vakarėlį. Aš, žinoma, sutikau ilgai nesvarstydama, nes tai juk buvo puiki proga pašėlti. Vakaras buvo puikus, o nakties, kad ir kaip gėda prisipažinti, beveik nepamenu, žinau tik tai, jog mes su dar keliais vaikinais grįžome pas mus, tada aš atsijungiau... Kai pabudau, nieko nebebuvo, net mano draugės. Susiradusi telefoną surinkau jos numerį, po ilgo ir įkyraus telefono pypsėjimo išgirdau tylų jos balsą: „Na, gyva?“
Tada Greta paaiškino, jog miegojau visą dieną, o ji išėjo į darbą ir grįžusi man viską papasakos. Pagalvojau, kad nieko negalėjo įvykti, ne pirmą kartą man taip, tada sunkiai judindamasi, nes nežmoniškai gėlė galvą, į lovą įsitempiau kompiuterį. Kaip visada, įsijungiau „Facebooką“ ir jame radau kvietimą draugauti iš kažkur jau matyto vaikino, geriau pagalvojusi prisiminiau, jog Greta buvo pasakojusi apie savo bendradarbį, kuris jai labai patinka ir aš buvau tikra, jog tai jis.
Žinoma, kvietimą draugauti priėmiau. Nors dabar manau, kad tai buvo didžiausia klaida mano gyvenime, jei tada šalia būtų buvusi Greta, ji man tos klaidos nebūtų leidusi daryti, galbūt tada ir nebūčiau sugriovusi savo gyvenimo.
Grįžus Gretai, aš sužinojau beveik viską, kas vyko praėjusią naktį, kaip ir tikėjausi, nieko baisaus nenutiko, o Greta gyrėsi tikrai mananti, kad patinka Mantui (toks buvo to jos bendradarbio vardas). Ji pradėjo pliurpti, kaip jis naktį miegant šiltai ją apkabinęs, bet, anot jos, daugiau nieko tarp jų ir nebuvo. Tada smulkmenos man nelabai ir rūpėjo, norėjau tik miego ir kad kuo greičiau nustotų gelti galvą...
Atėjus kitam savaitgaliui Greta vėl pradėjo šnekėti apie bendradarbių baliuką, nenorėdama pasirodyti prielipa, net neketinau eiti, kol ji nepasakė, kad Mantas primygtinai prašė pasiimti ir mane. Nustebau, bet pamaniau, kad jis tiesiog draugiškas ir nenori, jog viena, be geriausios draugės, likčiau penktadienio vakarą, taigi sutikau.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Išeidamas išsinešei ir mano šypseną“
Tas vakaras baigėsi ramiau, tik kažkokiu būdu Mantas sugebėjo iš manęs išpešti mano telefono numerį. Matyt todėl, kad visą vakarą žarstė man komplimentus, į Gretą nekreipdamas jokio dėmesio. Nemanau, kad Gretai tai labai rūpėjo – ji kuo puikiausiai džiaugėsi kitų vaikinų dėmesiu, tad labai ir neišgyvenau, kad Mantas man toks meilus. Maniau, tiesiog nori nusitempti į lovą, tačiu žinojau, kad jam neišdegs, nes aš nesu iš tų merginų, kurios nertųsi į vienos nakties nuotykius. Taigi laukiau, kol Mantas mes man užuominą, jog nori su manimi permiegoti, o aš jį galėsiu grakščiai atstumti, bet to nesulaukiau. Jis mums išeinant tik šiltai apkabino mane ir atsisveikino. Išties buvo keista. Jaučiausi sutrikusi. Visada manydavau, jog perprantu vyrus, bet Mantas elgėsi ne taip, kaip visi.
Visą kelią namo, kol sėdėjome taksi automobilyje, su Greta nekalbėjome, aš buvau susimąsčiusi apie Mantą, o ji... O ji nežinau, gal pyko ant manęs dėl jo. Bet kodėl turėtų? Juk ji gavo daug daugiau vaikinų dėmesio negu aš? Nors visada būdavo kitaip, visada aš ją užgoždavau, o ji likdavo nuošaly... Šįvakar man užteko tik Manto dėmesio. Galiausiai grįžus namo aš atsikvošėjau, kad mes niekada tiek ilgai netylime ir nusprendžiau pasikalbėti su drauge. Tiesiog nieko nekomplikuodama pradėjau klausimu, kaip jai vakarėlis, ar jai buvo linksma ir panašiai. Mes išsikalbėjome – Greta prisipažino, kad Mantas jai patinka, tačiau ji turi ir kitų variantų.
Kitą rytą vos pramerkusi akis, pažvelgiau į telefoną, jame buvo dvi žinutės nuo Manto. Mes slapčiomis, Gretai nežinant, telefonu bendravome savaitę, nes jis visą tą savaitę dirbo. Galiausiai Mantui buvo laisvadienis ir jis pasiūlė nueiti į pasimatymą, aš abejojau, bet jis privertė mane sutikti, kai su didele puokšte gėlių atvažiavo pas mane. Nežinau, kodėl mes – merginos – taip dėl tų gėlių lydomės, bet mane jos privertė pasijusti ypatingai.
Kai jis mane bučiuodavo, aš nejausdavau žemės po kojom, kai jis man tardavo, jog myli, aš tiesiog jausdavausi jam pati svarbiausia.
Ta diena su Mantu buvo nepaprasta, nežinau, kada prieš tai jaučiausi tokia laiminga. Grįžusi namo ir lipdama laiptais žinojau, kad viršuje manęs laukia Greta su tūkstančiu klausimų, o aš neturėjau nė vieno atsakymo, tiesiog šypsojausi ir jaučiausi tarsi ant sparnų. Mano nuojauta pasitvirtino, draugės smalsumas buvo didelis, o mano atsakymai minimalūs, bet galiausiai pasakiau, kad buvau susitikusi su Mantu. Jos reakcija buvo normali, ji nei pyko, nei įsižeidė. Man tarsi akmuo nuo širdies nuriedėjo, dabar galėjau jaustis absoliučiai laiminga.
Taip su savo tobulu vyru pradėjau susitikinėti, jis mane vis džiugindavo gėlėmis ir kitomis staigmenėlėmis. Bet per visa tai net nepastebėjau, kaip nuo manęs nutolo Greta. Galiausiai vieną vakarą supratau, kad Greta tikrai ant manęs pyksta už tai, jog nuo jos nuviliojau vaikiną, o ji dar buvo priversta stebėti, koks jis tobulas. Jaučiausi bjauriai, todėl viską papasakojau Mantui, jis rekomendavo tiesiog nuoširdžiai su ja apie tai pasikalbėti. Mantas mane patikino, jog Gretai jis nejautė jokios simpatijos ir anaiptol nesistengė jos suvilioti. Gretai grįžus aš taip ir padariau, nors ir buvo sunku pradėti, bet džiaugiuosi, kad su ja pasikalbėjau. Supratau jos poziciją, supratau, kodėl ji manęs šalinosi – jai tiesiog buvo skaudu, kad aš žinodama, kad jai patiko Mantas, galėjau taip pasielgti. Greta man atleido, nes mūsų draugystė jai buvo kur kas svarbesnė. Už tai ją be galo myliu.
Vėl jaučiausi pati laimingiausia. Supratau, kad man iki visiškos laimės to ir trūko – vyro, kuris parodytų, ko aš esu verta. Pamažu Mantą įsimylėjau, jis teigė man jaučiantis tą patį. Iš jo draugų sužinojau, kad jis mergišius, tačiau nenorėjau tuo tikėti, nes jis man sakė, jog aš kitokia, kad su manim niekada nepasielgtų taip, kaip su kitomis. Tiesiog buvau apakinta meilės ir ja dalinausi su visais. Visiems gyriausi, kokį tobulą vyrą turiu, dalinausi ir visiems rodžiau mūsų bendras nuotraukas. Apie jį prasitariau ir savo mamai, o su ja apie vaikinus niekada nekalbėdavau. Šie santykiai tada man atrodė tokie tvirti, tokie tobuli, kad norėjau apie juos pranešti visam pasauliui.
Kai jis mane bučiuodavo, aš nejausdavau žemės po kojom, kai jis man tardavo, jog myli, aš tiesiog jausdavausi jam pati svarbiausia. Taip porą mėnesių skraidžiau padebesiuose. Man nebereikėjo jokių klubų, jokių vakarėlių, man net mokslai nebebuvo svarbūs, man reikėjo tik jo – vyro, kuris priversdavo mane jaustis tokia, kokia nesijaučiau niekada.
Bet argi gyvenimas ilgai gali būti tobulas? Baigėsi tobulybė ir mūsų santykiuose... Prasidėjo barniai, kivirčai, aš tai teisinau sakydama, jog visos poros pykstasi. Juk galiausiai mes visada gražiai susitaikydavom, tačiau vieną dieną mes pasiekėm ribą.
Mes susipykome, nes jis man nepapasakojo, jog naktį šventė, galiausiai, kai dieną susitikome, jis manęs atsiprašė. Atrodė, kad viskas gerai, bet taip nebuvo, kankino nuojauta, kad gerai ir nebus. Tai tęsėsi dvi dienas, galiausiai mes vėl dėl kažko susiriejome, man trūko kantrybė ir aš pradėjau jį tardyti, kas, jo manymu, mūsų santykiuose yra negerai ir kodėl mes taip dažnai pykstamės. Jis stengėsi viską glaistyti savo nuovargiu, kol galiausiai pareiškė, kad mes tiesiog pavargome vienas nuo kito ir kad gal mums reikėtų pertraukos.
Pertraukos?!? Aš tą vyrą beprotiškai mylėjau, negalėjau net įsivaizduoti dienos be jo, o jis nori pertraukos? Šie žodžiai mane užčiaupė, pasijutau įspeista į kampą, o vietoj argumentų prasiveržė mano ašaros. Jis, kaip tikras džentelmenas, tylėdamas mane apkabino, leido nusiraminti. Kai aš aprimau, jis pasakė, jog mums reikia rimtai pasikalbėti.
Net nenutuokiau, ką jis turi man pasakyti, bet buvau tikra, kad viskas galiausiai išsispręs, nes juk visada išsispręsdavo. Aš tiesiog stovėjau ir žiūrėjau, kaip jis kalba, kol išgirdau jį tariant mano pasaulį sugriovusius žodžius: „Mažyte, aš pabučiavau kitą“.
Tada pajutau, kaip mano tobulas pasaulis slysta man iš po kojų, kad pagrindas, ant kurio stovėjau, tapo nepaprastai trapus. Man pradėjo trūkti oro, jau net nebegirdėjau, ką jis kalbėjo toliau. Mintyse tiesiog galvojau, kad jis ją tik pabučiavo ir nieko daugiau, o dabar man tai pasakoja, nes nuo manęs nenori turėti paslapčių. Pamaniau, kad aš galiu tai atleisti! Pagalvojau ir tarsi mygtuko paspaudimu grįžau į realybę.
Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Norėjau išsiplėšti širdį, kad daugiau nieko nebejausčiau“
Tada jau buvo tylu, Mantas buvo išsakęs viską, ką norėjo, stovėjo tiesiai priešais mane. Tada lyg niekur nieko paklausiau, ar jis nenori manęs dėl to atsiprašyti? Jis, žinoma, atsiprašė ir supratęs, kad jau atsigavau po šoko, kalbėjo toliau. Jis prašė manęs suprasti, kad tai, ką turėjom, jam buvo svarbu, tačiau dabar tikino nežinantis, ką man jaučia. Paskutinius jo žodžius turbūt prisiminsiu visada: „Niekada nebuvau išdavęs nė vienos savo merginos, bet kai pabučiavau tą kitą, aš nežinau, kas man nutiko, bet negaliu tau garantuoti, kad to nebekartosiu. Manau, mums reikia skirtis, taip tave mažiau skaudinsiu...“
Tada pajutau, kaip mano tobulas pasaulis slysta man iš po kojų, kad pagrindas, ant kurio stovėjau, tapo nepaprastai trapus.
Ausyse spengė, akyse nebuvo ašarų, o širdyje bangavo jūra. Mane ištiko gilus šokas ir apėmė didžiulė širdgėla. Jis prašė ką nors pasakyti, tačiau aš tiesiog nežinojau ką, žinojau tik tai, jog nenoriu jo paleisti, man nerūpėjo, ką jis padarė, aš buvau pasiryžusi viską atleisti, kad tik jis liktų su manimi. Tuomet tiesiog ištariau tuos kelis nelemtus žodžius: „Aš myliu tave, Mantai“.
Jis tik pabučiavo mane į kaktą ir paaiškino, jog meilė praeis, skaudės kurį laiką, bet viskas praeis. Tada jis mane ir paliko. Aš nežinojau, ką daryti, norėjau tiesiog ten, vietoje, numirti, nes tokio skausmo iki šiol nebuvau jutusi ir nemokėjau jo nuslopinti.
Visą kelią iki namų ėjau pėsčia, verkiau, nežinojau, ką pasakyti Gretai, draugei, kurios vos per šį asilą nepraradau. O jai nereikėjo nieko sakyti, ji tiesiog viską suprato, kai pamatė mane tokią, nieko neklausinėjo, tiesiog padėjo butelį ant stalo ir liepė sėstis. Su kiekvienu degtinės gurkšniu jaučiau palengvėjimą, kol galiausiai atsijungiau. Kai pabudau, Greta jau buvo darbe, o širdyje vėl buvo tas nežemiškas skausmas ir noras numirti. Pakėlusi galvą ant stalo pastebėjau likučius iš vakarykščio vakaro, ten dar buvo degtinės, nusprendžiau, kad būtent jos man ir reikia, kad nuo jos man bus geriau. Iš tikrųjų buvo, tas nežemiškas skausmas tikrai sumažėjo.
Taip skausmą malšinau apie dvi savaites, kol galiausiai Greta man griežtai ištarė GANA! Ji nebegalėjo žiūrėti, kaip savo liūdesį skandinu alkoholyje. Tiesiog būdama blaiva negalėjau nei miegoti, nei valgyti, net kvėpuodama jaučiau, kaip man jo trūksta. Naktį atsigulusi į lovą negalėdavau galvoti apie nieką kitą, tik apie mūsų tobulas akimirkas kartu, kurios, matyt, tokios buvo tik man. Mantui aš buvau tik eilinė mergina, su kuria jis tik pažaidė ir pametė.
Praėjus dar mėnesiui skausmas mažėjo, ne stipriai, bet mažėjo. Pradėjau pati tvarkytis savo gyvenimą: mažiau vartoti alkoholio, taisytis skolas universitete, taikytis su mama. O mama ant manęs buvo stipriai supykusi, nes tas dvi savaites nė karto neatsiliepiau telefonu, o ji be galo jaudinosi, kol galiausiai jai paskambino Greta ir pasakė, jog man depresija. Tada jokiais būdais to nepripažinau, man tiesiog skaudėjo, bet dabar žinau, jog iš tiesų – buvau ištikta gilios depresijos.
Baigiau sesiją be skolų, prasidėjo vasaros atostogos, grįžau namo į savo gimtąjį miestelį. Jame nebuvo jokios veiklos, tik mano seni draugai, kurie nieko nežinojo apie mano depresiją, tiesiog patys matė, kad man kažkas negerai. Nuo to nuobodulio vėl daugiau pradėjau galvoti apie Mantą, pradėjau svarstyti, kad manęs niekas taip daugiau nemylės, kaip mylėjo Mantas, kad niekas taip manimi nesirūpins, kad su niekuo aš taip tobulai nesijausiu... Depresija vėl mane užvaldė, niekur nebenorėjau eiti, negalėjau net išlipti iš lovos.
Mano draugų ratas nebuvo didelis, visi draugai buvo labai seni pažįstami, kiti net nuo vaikystės, taip vadinami „smėlio dėžės draugai“, vienas iš jų buvo Tomas. Tomas buvo 3 metais už mane vyresnis, tvarkingas vaikinas, mes su juo visada rasdavome bendrą kalbą, kažkada teko net apsimesti jo panele, bet apie rimtus santykius niekada net nesusimąstydavom. Kai Tomas pamatė, kad man kažkas negerai, pradėjo su manim daugiau bendrauti. Apie savo praeitį aš daug nepasakojau, o jis ir nekamantinėjo, jis tiesiog džiaugdavosi galėdamas man padėti. Laikiau jį tiesiog draugu, bet Greta mane pradėjo įtikinėti, jog Tomas į mane žiūri daugiau negu į draugę, žinoma, iš pradžių aš ja netikėjau ir pykau, kaip ji taip drįsta kalbėti, juk aš dar tebemylėjau savo tobuląjį vyrą...
Su Tomu pradėjome leisti vis daugiau laiko dviese, kol vieną kartą jis mane pabučiavo. Jo bučinys manęs nenustebino, nors jo ir nesitikėjau. Į bučinį atsakiau tuo pačiu, bet tai mūsų santykių nepakeitė, mes toliau bendravome kaip labai geri draugai. Tada aš pradėjau galvoti, kaip jaučiuosi būdama su juo, ir supratau, jog būdama su Tomu jaučiuosi geriau. Man neskauda. Supratau, kad Tomas yra mano išgelbėjimas, todėl stengiausi su juo kuo daugiau bendrauti, kol galiausiai jis paklausė, ar nenorėčiau tapti jo mergina. Pasimečiau, bet man jo reikėjo kaip vaistų, žmogui, kuris serga mirtina liga, tad sutikau pamėginti ir pažiūrėti kas iš to išeis.
Greta visa tai sužinojusi liepė kuo greičiau nutraukti santykius, mat aš tik įskaudinsiu vargšą Tomą ir neteksiu gero draugo, bet aš jos nepaisiau. Man patiko su Tomu, jis dėl manęs stengėsi, atrodė įsimylėjęs, galiausiai man tai ir pasakė, o aš jam negalėjau atsakyti tuo pačiu, tiesiog dar jaučiau, kad myliu kitą...
Tomas suprato, jog per anksti iš manęs reikalauti meilės, jam užteko dėmesio, kurį skyriau. Vis dėlto po mėnesio jį pamilau. Nežinau, kaip įmanoma mylėti du vyrus vienu metu, bet aš tai jaučiu. Tomas buvo be galo laimingas, kai prisipažinau jį mylinti, o aš kiek bijojau, nes nesuvokiau, kaip tai įmanoma.
Su Tomu kartu esame jau 3 mėnesius. Aš jį tikrai myliu, bet niekaip negaliu pamiršti Manto, jis buvo tas vienintelis. Tomas niekada nesužinos, kad yra toks žmogus, dėl kurio galėčiau viską mesti ir keliauti į pasaulio kraštą, o Mantas niekada nesužinos, kad jis yra mano vienintelis.
Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.
P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!
Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „Contigo“ įsteigtą prizą – „Rush“ linijos gertuvę. „Contigo“ kuriami puodeliai yra su patentuota „autoseal“ ir „autospout“ technologijomis – patogesniam gyvenimui.
- Gertuvė pagaminta nenaudojant Bisfenolio A.
- Patentuota Autoseal technologija apsaugo nuo skysčio pratekėjimo ir lašėjimo.
- Paprasta gerti – vienu paspaudimu.
- Dangtelį galima plauti indaplovėje.
- Pagaminta iš ypač patvaraus plastiko.
- Tūris 550ml.
Dėmesio! Kaip atsiimti prizą, rašykite el. paštu ji24.lt@zlg.lt.
