Klausantis Dovilės pasakojimo vienu metu imi galvoti, kad ir pats esi toli nuo Lietuvos, kad nosį kutena šviežių kepinių kvapas, o netoliese žaidžia Ramiojo vandenyno bangos.
Dovilė su vyru Karoliu yra vieni iš tų, kuriuos pandemija uždarė toli nuo Lietuvos. Skirtingai nuo kai kurių kitų lietuvių, jiedu nekeikia valdžios, neprašo jų pargabenti į Lietuvą, o mėgaujasi buvimu. Savo gyvenimo epizodais jie dalinasi ir socialiniuose tinkluose.
– Dovile, kiek laiko esate Meksikoje?
– Jau du mėnesius. Atskridome kovo 8 dieną. Viskas prasidėjo kaip dviejų savaičių atostogos išsvajotoje Meksikoje. Dar atsimenu, skundžiausi visiems draugams, kad nupirkau blogus bilietus, nes koks protingas žmogus pirmą kartą keliauja į Meksiką tik dviem savaitėms?
Šiuo metu esame mažame miestelyje prie Ramiojo vandenyno – Mazuntėje, Oaxacos valstijoje. Turėjome čia pagyventi 4–5 dienas, aplankyti dar kurį nors pakrantės miestą ir keliauti atgal į Lietuvą, bet buvo paskelbta pandemija ir, akivaizdu, planai pasikeitė.
– O kur gyvenate, ar viešbučiai, kitos apgyvendinimo vietos nėra uždaryti?
– Namus čia iš pat pradžių buvome susiradę per AirBnB. Nežinau, ar dar kada nors kuriuos nors namus ir jų šeimininką galėsiu labiau rekomenduoti, nei kur dabar gyvename.
Mūsų šeimininkas Javieras, įtariu, pats pirmas visame mieste suprato, kad koronavirusas nėra pokštas ar eilinis gripas. Atšaukė visus turėtus užsakymus ir leido pasilikti tik mums.
Turime savo privatų namuką, uždarą kiemą, hamakus, daug pavėsio ir ramybę. Kaimynystėje yra sulčių baras ir kepykla, dėl kurios kiekvieną rytą kiemas kvepia šokoladu. Tikrai neturiu kuo skųstis.
Taip pat šeimininkas mums leidžia naudotis savo virtuve. Kiek vėliau leido naudotis ir skalbimo mašina, kad papildomai nekainuotų skalbykla.
Naktis mus čia kainuoja 200 pesų, kas pagal dabartinį kursą būtų 7,73 euro. Apskritai, pragyvenimas – maistas, higienos reikmenys ir panašiai – čia yra gerokai pigiau, nei Vilniuje.
Dėl kitų apgyvendinimo įstaigų negaliu pasakyti, neteko domėtis. Tačiau čia didelių viešbučių nėra.
– Iš Lietuvos išvykote jau tada, kai buvo kalbama, kad keliauti nerekomenduojama?
– Žinau, žinau, kad kelionių tokiu metu reikėjo atsisakyti, bet mes pasirinkome skristi, ir aš nė kiek to nesigailiu. Iš Lietuvos išskridome kovo 7-ąją, praleidome naktį Madride ir tada išskridome į Meksiko miestą. Ten praleidome tris dienas, tuomet važiavome į Oaxacos miestą ir buvome keturias dienas. Po to jau keliavome prie vandenyno, kur turėjome praleisti antrą atostogų savaitę, bet taip ir likome karantinuotis.
– Kodėl negrįžote į Lietuvą? Ar tiesiog nebuvo skrydžių, ar patys nutarėte „prabūti“ karantiną čia?
– Mūsų skrydis atgal turėjo būti kovo 27 d. Iš Meksiko turėjome skristi į Madridą, ten pernakvoti ir tada – per Londoną į Vilnių. Skrydžiai Europoje buvo atšaukti, bet skrydis iš čia – ne. Likome. Pakeitėme skrydžio datą į balandžio 16 dieną, nes strigti Madride atrodė mažiau protinga, nei strigti čia.
Ambasada taip pat patarė likti ten, kur esame, jei tokia galimybė yra. Vėliau balandžio skrydis buvo atšauktas, o dar vėliau – atšauktas ir gegužės 2-ąją turėjęs būti skrydis. Dabar turime bilietus skrydžiui, kuris suplanuotas birželio pirmąją dieną ir galbūt jau galėsime grįžti namo. Jei ir to skrydžio neatšauks.
– Ar užsilaikymas užsienyje netrukdo jūsų darbui? Gal dirbate nuotoliniu būdu?
– Čia man pasisekė ir nepasisekė. Darbo jau neturėjau nuo vasario mėnesio, todėl blogai jaustis prieš darbdavius neteko. Tiesa, visa ši situacija nepadeda ir su naujo darbo paieškomis.
– Koks Meksikoje yra karantinas: kokios sąlygos, kas leidžiama, o kas draudžiama, kokie ribojimai, ar sutinkate turistų – įstrigusių šalyje taip, kaip jūs?
– Koks karantinas visoje Meksikoje, pasakyti negaliu. Man atrodo, kad kiekvienas miestas turi savo taisykles ar bent jau skirtingai interpretuoja bendrąsias.
Pačioje pradžioje mieste buvo pakabinti keli plakatai su bendra informacija apie COVID-19: kas tai yra, kaip atpažinti ligos simptomus ir panašiai. Tačiau pats miesto gyvenimas nepasikeitė, kavinės ir barai veikė, paplūdimiai ir gatvės buvo pilnos žmonių.
Pokyčiai prasidėjo vėliau, kai nuo balandžio 9-osios miestas buvo uždarytas – neįleidžiami nauji žmonės, galima įsigyti tik maisto prekių, vandens.
– O mieste esantys turistai?
– Visi čia buvę turistai galėjo pasilikti ir užsiregistruoti turizmo centre, kad gautų policijos patvirtintus leidimus čia karantinuotis. Arba, žinoma, galėjo išvažiuoti.
Dabar kavinės maistą gamina tik išsinešimui, didžioji jų dalis iš viso užsidarė. Prieš einant į kavinę, parduotuvę ar kitą įstaigą privaloma nusiplauti rankas, visur įleidžiama tik po vieną žmogų. Bet, aišku, tada lauke būriuojasi žmonės, kurie saugių atstumų nesilaiko ir kaukių nenešioja.
Prieš einant į kavinę, parduotuvę ar kitą įstaigą privaloma nusiplauti rankas.
– O vaikščioti po miestą, tarkim, iki paplūdimio, leidžiama?
– Iš pradžių buvo leidžiama būti paplūdimyje, maudytis, bet kadangi daugelis tai darydavo grupėmis, paplūdimiai buvo uždaryti. Tad dabar esame mieste, kurio pagrindinė pramoga – vandenynas, saulėlydžiai, bet prie vandens nueiti negalime.
– Kokios sankcijos nesilaikant karantino?
– Žmonės kalba, kad jei būsi pagautas gatvėje be priežasties ar tuo labiau paplūdimyje, bus atimtas tavo leidimas čia gyventi, tave išvarys ar bent jau skirs viešųjų darbų ar baudą. Nežinau, ar tai tiesa, bet policija tikrai patruliuoja kiekvieną dieną. Taip pat karantino metu parduotuvėse ir kavinėse neparduodami alkoholiniai gėrimai.
– Kokios jūsų nuotaikos, kaip jaučiatės, kaip leidžiate dienas? Kokie jūsų džiaugsmai, o kokie rūpesčiai?
– Didžiausias vargas, kad negalime leisti dienų prie vandens. Čia atvažiavus mano šūkis buvo beach day everyday (kasdien į paplūdimį), o dabar galiu tik iš tolo pažiūrėti į vandenyną. Tiesa, atrodo, kad jau bus leidžiama eiti išsimaudyti, pasivaikščioti prie vandenyno per ilgai neužsibūnant. Nuo gegužės vidurio gal net viskas grįš į senas vėžes. Kalbant paprastai, mes čia toliau atostogaujame.
Sportuojame, labiau gal apsimetame, kad tik sąžinė negraužtų dėl visiško tinginiavimo. Valgom, skaitom, nors man ir buvo sunku priprasti prie knygų skaitymo telefone ir tikrai labai ilgiuosi tikrų, popierinių knygų.
Dar žiūrim filmus, stebim kiemo gyvūnus, einam pasivaikščioti. Padedam savo namų šeimininkui tvarkytis su buitimi – tvarkome aplinką, laistom gėles, vyras padeda tvarkyti namelių stogus, nes artėja lietaus sezonas ir reikia užlopyti skyles.
Sekmadieniais darome vėlyvuosius pusryčius – „brunchus“. Tai – mūsų nauja šeimos tradicija. Aš dar juokauju, kad kol kiti karantino metu mokosi naujų dalykų, dėlioja dėliones ar panašiai, aš stebiu kieme kolibrius ir bandau juos nufilmuoti. Kol kas labai sėkmingais rezultatais negaliu pasidžiaugti.
Vakar kieme, pavyzdžiui, radom naują gyvatę, tai turėjom veiklos išsiaiškinti, ar ji nuodinga. Pasirodo, kad ji pavojinga tik skorpionams, dėl ko visai džiaugiuosi, nes jų kompanija nėra man labai miela.
Jau pamiršau, kas yra batai, keli sluoksniai rūbų ar blogas oras.
Nieko ypatingo neveikiame, bet ir skųstis negaliu. Leisti dienas hamake gryname ore yra laimė, kurios Vilniuje negalėčiau sau leisti. Taip pat jau pamiršau, kas yra batai, keli sluoksniai rūbų ar blogas oras.
Tik vis dar negaliu susigyventi su gigantiškais tarakonais, skorpionais ir uodais, kurie gali padovanoti kokį virusą. Juokiuosi, kad mano vieninteliai kvepalai čia yra purškalas nuo uodų.
– Ar jau pasiilgote namų, Dovile?
– Gal ir kvaila taip sakyti tik po kelių mėnesių, bet čia aš tikrai jaučiuosi kaip namuose. Kai pagalvoju apie skrydį į tikruosius namus, pasidaro liūdna. Labiausiai pasiilgau savo šuns, ir jei jis galėtų pas mane atkeliauti, namo tikriausiai visai nenorėčiau. Teatleidžia man šeima ir draugai.