– Papasakokite, kaip gimė šio projekto idėja ir koks jo tikslas?
– Pati idėja gimė pirmą kartą apsilankius gyvūnėlių kapinėse Vilniuje, Karoliniškių mikrorajone. Pamačius tą vaizdą, mane aplankė labai daug skirtingų, stiprių emocijų. Nuo to karto pradėjau domėtis šiuo reiškiniu, kuris man pasirodė įdomus patyrinėti tiek iš meninės, vizualinės, tiek iš socialinės, žmogiškosios pusės.
Tai labai daugialypis reiškinys, kurį analizuoti galima iš įvairių pusių, todėl noriu aplankyti kuo daugiau šalių, įamžinti šį reiškinį skirtinguose žemynuose ir vėliau visas nuotraukas surinkti į fotoalbumą ar surengti parodą, t. y. pristatyti jas žmonėms.
Šiuo metu turiu gyvūnų kapinių nuotraukų iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, Rusijos ir Amerikos.
– Ar gyvūnų kapinės skirtingose šalyse skiriasi?
– Iš tiesų vaizdai netgi tose pačiose kapinaitėse gali būti labai skirtingi. Pavyzdžiui, nelegaliose Vilniaus Karoliniškių kapinaitėse vienur statomi netgi marmuriniai antkapiai su išgraviruotais užrašais, o kitur antkapiai sukonstruoti iš nereikalingų buitinių daiktų, tokių, kaip seni radiatoriai, svarstyklės ir pan.
Įdomu, kad ant kai kurių antkapių išgraviruoti ar nupiešti kryžiukai, nors krikščionybė tarsi ir nepripažįsta, kad gyvūnai turi sielą. Taigi akivaizdu, kad ryšys su gyvūnu žmonėms svarbesnis už religines dogmas.
Keletą kartų buvau gyvūnų kapinėse per Vėlines ir mačiau uždegtas žvakutes. Į jas žiūrėdama galvojau, kad tiems žmonėms jų gyvūnai galbūt buvo artimesni nei kai kurie šeimos nariai, o gal tai buvo netgi vienintelė jiems artima būtybė.
Kai kurie kapai, kaip aš pati sau įvardijau, atspindi momentinį gedulą. Pavyzdžiui, žuvyčių ar žiurkėno kapas apdėtas vaikų piešiniais ir užrašais. Tai labiau netgi atrodo kaip pamoka vaikams, kuria norėta parodyti, kaip išgyventi gedulą. Tačiau dažnai tie piešiniai jau būna išblukę, kas rodo, kad antrą kartą čia niekas neapsilankė.
Kiti antkapiai byloja apie tai, kad čia palaidotas augintinis, kuris šeimininkui buvo tikras gyvenimo draugas ir šeimos narys, kurio netekus gedima kaip ir bet kurio kito šeimos nario.
Gal didesnis skirtumas tarp legalių ir nelegalių kapinių. Nelegalios truputį chaotiškos. Vieną dieną antkapis yra, kitą dieną gali jo jau neberasti. Privačios kapinės, nesvarbu, ar jos Niujorke, Las Vegase ar Rygoje, jos tokios, kad jei nepamatytum išgraviruotų šunų portretų, net nepagalvotum, kad tai gyvūnų kapinės.
Antkapiai ten tokio dydžio kaip žmonių kapinėse, kapai lygiai taip pat prižiūrimi. Du kartus buvau Rygoje ir abu kartus buvo daugiau nei 10 žmonių, kurie atvyko čia sutvarkyti kapų, pastovėti, pagedėti. Aišku, šių kapinių plotas mažesnis nei žmonių.
Kai kuriems gyvūnams pagal jų nuotraukas sukurtos skulptūros. Labai daug paliekama pliušinių žaislų, mačiau porą antkapių su užkandžiais, o prie vieno buvo padėtas bokalas su nebaigtu gerti alumi. Taigi gedulo išraiškos labai įvairios.
– Ar teko matyti egzotiškų gyvūnų kapų?
– Pats egzotiškiausias matytas kapas yra Niujorko kapinėse, kurios yra seniausios Amerikoje. Jame palaidotas liūtukas. Jo atminimą įamžina skulptūra. 20–to amžiaus pradžioje tą liūtuką iš cirko nusipirkto viena Niujorko aristokratė. Ji sumokėjo už tą liūtuką didžiulius pinigus, nes jis jai labai patiko, tačiau liūtukas pas ją išgyveno vos keletą savaičių – dėl jos audringo gyvenimo būdo ir nepriežiūros jis nugaišo.
Las Vegaso kapinėse yra atskira arklių sekcija – turbūt juos ten laidoja kaubojai.
– Ar pavyko atrasti, kada atsirado gyvūnų laidojimo tradicijos ir kurios iš Jums pasirodė įdomiausios?
– Pirmosios gyvūnų kapinės atsirado 19–to amžiaus pabaigoje Londone, dabartiniame Hyde parke, o po poros metų – Paryžiuje. Tačiau iš tiesų gyvūnų laidojimo tradicijos siekia Egipto laikus, kai su faraonais ir kitais mirusiaisiais būdavo mumifikuojami ir jų gyvūnai, ypač katės, kurios Egipte buvo laikomos šventomis.
Šiuo metu įdomus reiškinys yra Kinijoje, kur budizmo tradicijos susipynusios su hiperbolizuotu Vakarų kultūros sekimu. Kinijoje galima rasti netgi gyvūnų šarvojimo salių. O štai Ganoje (Vakarų Afrika) yra atskiros gorilų kapinės, o jų laidojimo papročiai netgi primena žmonių laidojimo papročius, nors šalis ir neturi gilių gyvūnų laidojimo tradicijų.
Japonijoje netgi yra tamagočių (elektroniniai padarėliai, kuriuos galima auginti, prižiūrėti, tenkinti jų poreikius, stengiantis juos kuo ilgiau išlaikyti „gyvus“ – 15min) kapinės – įdomi virtualaus ir realaus gyvenimo sąsaja. Taigi kiekviename pasaulio kampelyje yra savų tradicijų, kurios labai įdomios ir norėtųsi su jomis susipažinti detaliau.
Kita vertus, yra tai, kas visas šias tradicijas sieja. Tai žmogaus ir gyvūno ryšys, kuris jas persmelkia. Šis ryšys visada atsiranda ir jis reikalingas žmonėms – jis skatina atjautą, rūpestį ir meilės jausmą.
– Kokie užrašai ant antkapių Jums pačiai labiausiai įstrigo atmintyje?
– Yra daug užrašų, kuriuose užrašytas tik vardas ir data, bet taip pat yra labai daug užrašų su graudžiais palinkėjimais arba gyvūno aprašymais.
Pats pirmas antkapis, kurį pamačiau lankydamasi Vilniaus kapinėse, buvo ant žemės padėta marmurinė lentelė, ant kurios buvo išgraviruoti du žodžiai: „Atleisk, Arai.“ Nors tai tik du žodžiai, bet iš tiesų ir nereikia ilgų pasakojimų, kad pajaustum skausmą ir netektį, kurį patyrė šio augintinio šeimininkas. Šie žodžiai man sukėlė labai stiprų jausmą.
– Jūs ir pati turite šunį. Ar fotografuodama gyvūnų kapines kada nors pagalvojate apie tai, kaip su juos atsisveikinsite?
– Taip, jau ketverius metus auginu šunį. Tačiau iš tiesų niekada negalvojau apie tai, kas bus, kai jo gyvenimas pasibaigs, kaip ir niekada negalvojame apie savo šeimos narių mirtį.
Daugiau menininkės darytų gyvūnų kapinių nuotraukų galite rasti čia.
