Už postūmį padėti statybininko šalmą į šalį ir imtis virbalų vyras dėkingas... ekonominei krizei, kuri smogė 2008-aisiais. Didžiausius pokyčius ir pagimdo gyvenimo duobės.
Kai už darbą statybose jis ėmė nebegauti algos, teko gerokai pasukti galvą, iš ko valgyti duoną. Tais metais kaip tyčia Radviliškyje vyko mezgimo čempionatas – rodos, pats likimas viską sudėliojo, kad vaikystėje išmokęs ir mėgęs megzti vyras pasirinktų savo kelią. Raimundas nutarė jame dalyvauti.
„Numezgiau vilnones kojines. Nuvažiavau į tą čempionatą, nusivežiau, kaip buvo liepta pagal taisykles, šešias poras savo megztų kojinių, įrodymą, kad moku tai daryti, ir dalyvavau. Tokias pat kojines reikėjo megzti ir ten“, – pamena vyras prieš dešimtmetį vykusias mezgėjų varžytuves, atvėrusias kelią į naują veiklą, tapusią verslu.
Būdamas tame čempionate pastebėjo, kad bobutės, dalyvaujančios čempionate, savo kojines vietoje dar ir pardavinėja! Pamatęs, kad žmonės perka rankų darbo gaminius, vyras pamanė: „O kodėl ir man taip neužsidirbus gyvenimui?“
Kaip tarė, taip ir padarė. Netrukus hobis išvirto į verslą, tiesa, pradžia buvo tikrai sunki. Bet galiausiai vyras suprato, kad iš to ne tik galima išgyventi, bet ir gyventi gerai.
Emigrantų keliais
Labiausiai jo darbus vertina svetur emigravę lietuviai. „Jie dovanoja mano kojines, pirštines. Proginės jos tokios. Mezgu su įvairiausiais raštais. Labiausiai einamos vardinės. Paprastai žmonės užsako 10–15 porų ir kiekviena su kitu vardu, pradedant Jonu baigiant Birute. Turiu sukūręs Zodiako ženklų kolekciją“, – apie savo darbus kalba Raimundas.
Per mėnesį vyras geba numegzti iki 100 porų kojinių ar pirštinių. Kartais sulaukia didesnių užsakymų. Štai, pamena jis, viena įmonė, šventusi 25-erių metų sukaktį, užsakė numegzti 50 porų pirštinių su bendrovės logotipu ir skaičiumi 25. „Kelias firmas jau taip aprengiau, jie dovanoja tas pirštines“, – konstatuoja jis.
Lietuvai pirmininkaujant Europos Sąjungoje, Užsienio reikalų ministerija užsakė 500 porų Raimundo pirštinių.
„Ministerija dovanojo pasauliui mano pirštines. Pristačiau apie 400 jiems. Mašiną nusipirkau – sakau, va mano mašinėlė už pirštines“, – džiaugiasi Raimundas.
Čempionatuose vyras kasmet pasirodo kuo puikiausiai. „Jau man sako, būk geras, šiemet tau neduosim apdovanojimo, nes reikia duoti kitiems, kad jie nepabėgtų“, – juokiasi mezgėjas.
Raimundas tikina, kad dalyvauja čempionatuose ne dėl trofėjų ir šlovės, nes jau puikiai žino savo vertę ir ką geba jo rankos. Čempionatai jį žavi dėl galimybės susitikti su žmonėmis, pabendrauti.
„Visa sekcija visokiausių prizų, atminimo dovanų. Dažniausiai duodavo siūlų, o jų ir taip pilna pas mane, netrūksta. O garbė? Aš jau ją turiu“, – tvirtai sako panevėžietis.
Mezgė milžiniškas kojines
Jis yra gavęs ir kiek neįprastų užsakymų. „Iš Australijos žmogus užsisakė 52 dydžio kojines. Ten mezgiau su kažkokiu anglišku vardu, nepamenu jau, kokiu. Kitas, ligotas žmogus, turintis dramblio kojas, todėl nerandantis sau kojinių, užprašė, kad aš numegzčiau jam“, – pasakoja vyras.
Jis išskyrė musulmonus klientus, kurie „dėl tikėjimo prašo, kad ant kojinių nebūtų gyvūnų arba prašo tam tikrų raštų“.
Pagalbininkų Raimundas neįsileidžia – taip, kaip vyras norėtų, niekas nesugebės numegzti, tik jis pats.
„Jei kokios bobutės paprašau, kad numegztų, jos nemezga kaip aš. Man nepatinka. Vyriškas mezgimas kitoks: jis tvirtesnis, kietesnis. Nėra palaidos balos“, – sako jis. Be to, pasak mezgėjo, jis pats jau pasiekęs aukščiausią mezgimo lygį ir retas jį galėtų pranokti šioje srityje. „Kai kas netiki, kad rankom mezgu – sako, kad su mašina“, – juokiasi Raimundas.
Kūrybinis chaosas – namuose
Kurgi gimsta jo šedevrai – spalvingosios pirštinaitės ir kojinaitės, keliaujančios po visą pasaulį?
„Vienas kambarys pilnas siūlų, kitame – dėžės su produkcija sukrautos. Kampe – maišas su pusgaminiais, ant stalo chaosas, spinta pilna siūlų. Brėžiniai, naujos idėjos, kompiuteris ant stalo, kuriame ieškau ko nors. Cechas“, – apibendrina jis.
Su pirma ir antra žmonomis bendro požiūrio į mezgimą Raimundas taip ir nerado. Jos manė, kad tai tiesiog nevyriška.
„Nors tuo metu požiūris į mezgimą buvo kitoks. Mano amžinatilsį tėvas sakydavo: „Vaikeli, iš mezgimo nepragyvensi.“ Kai paskutiniais metais tėvukas gyveno ir matė, kad aš jau sukuosi, tada jau tylėjo, pritarė, pats man padėdavo, klausdavo, ar pinigų ant siūlų reikia“, – prisimena jis.
Tuo metu trečioji gyvenimo draugė suprato Raimundo aistrą mezgimui. Kūrybinis chaosas namuose jos nė kiek neerzina.
„Jai teko pakentėt, bet kai pamatai, jog tas mano chaosas duoda gerą gyvenimą, o kodėl nepakęsti to chaoso? Ji dar ir padeda man. Tai, ką aš numezgu, ji viską sutvarko, sukaišo siūlus, išlygint reikia, supakuoti. Jei reikia išsiųsti – supakuoja. Aš duodu idėjas, ji papaišo. Kūrybiniai ginčai būna, iki ašarų ją privedu, nesupranta, kaip aš noriu, bet galutiniu sprendimu abu patenkinti. Išeina gražus modelis“, – pasakoja vyras.
Pirmas kūrinys – šalikas
Šiemet sukanka 50 metų, kai Raimundas pradėjo megzti. Pats pirmas jo megztas daiktas – šalikas.
„Pasiėmęs knygą kiekvieną raštą išmegzdavau, kvadratukas po kvadratuko. Skirtingų raštų. Kiek knygoje raštų buvo, visus raštus ir išmezgiau“, – pamena pažintį su mezgimu vyras.
Tai buvo dar vaikystėje.
Dvylikametis Raimundas jau gavo savo pirmąjį užsakymą – teta panoro, kad jis numegztų jai vieną daiktą. Kartą pakliuvęs į ligoninę, jis joje išgulėjo dviem savaitėmis ilgiau, kad galėtų lovoje gulėdamas megzti. „Berniukas 13–14 metų sėdi ir mezga, visa ligoninė subėgdavo žiūrėti, ką aš darau“, – pamena jis.
O kaip į šį hobį reaguodavo bendraamžiai? Iš pradžių traukdavo per dantį, o paskui pamatė, kad bergždžias reikalas ką nors sakyti. „Galiu taip atsakyti, kad maža nepasirodys“, – graso vyras. Visą gyvenimą, anot jo, pasitaikydavo replikų jo atžvilgiu: „Rodydavo pirštais, o dabar man vienodai rodo – atsisėdu pliaže ir mezgu, dirbu savo darbą.“
Roges Raimundas ruošia vasarą. „Ateina Kalėdų metas, nuo spalio vidurio jau prasideda pats darbymetis. Tada jau dirbu beveik kiaurą parą. Pamiegu keturias valandas. Užsakymų labai daug. Klausia manęs, kur tu tiek pinigų dėsi? O aš atšaunu, kad ne dėl pinigų – dėl to, kad man malonu“, – kalba pašnekovas.
Paklaustas, ar nepavargsta pirštai ir rankos taip mikliai dirbdami, Raimundas kelia retorinį klausimą: „O jūs kvėpuot nepavargstat?“
Raimundas sako susidūręs ir su diskriminacija. „Bent anksčiau, tai tikrai. Artėjant 2000-iesiems tapau rekordininku, kai virbalais nežiūrėdamas numezgiau 2000 metrų sudėtingų raštų draugystės pynę, tuomet įrodžiau, kad moku megzti, iki tol niekas netikėjo. Sakydavo, kad iš bobučių supirkai ir atvežei mums parduot“, – pasakoja vyras. Dabar tokių replikų jis tvirtina nebesulaukiantis.
„Ai, tas mezgėjas“
O ir influenceris (liet. įtakos darytojas) dabar jis jau tapęs neprastas. Turi nemažą būrį sekėjų socialiniuose tinkluose.
„Kur nors nuvykęs prisistatau, sako: „Ai, tas mezgėjas.“ O man reikėjo daug vargti, kol vardą susikūriau, dabar vardas man dirba. Žmonės būna arba skaitę apie mane, arba matę per televiziją“, – sako jis.
Vyro darbai bus įamžinti ir specialiame albume. Raimundas per visagalį internetą, kaip pats sako, susipažino su lietuvių kilmės amerikiete Dona Druchunas. Jos proseneliai į JAV emigravo prieš šimtą metų. Lietuvių liaudies menu besidominti moteris yra išleidusi mezginių knygą, o netrukus turėtų išleisti albumą su R.Mikuševičiaus mezginiais.
Liepos mėnesį ji atvyksta į svečius iš Amerikos, kur planuoja albumą išleisti. Tada vyras sužinos, gal jau ir išleido jį.
Galite pasiūlyti kitą projekto „Mes lygūs“ pašnekovą? Rašykite el. paštu k.aksamitaite@15min.lt
