Sovietiniai baldai jau tampa „moderniuoju antikvaru“
Kaune baldus restauruojantis Martynas pastaruoju metu į gyvenimą grąžina ne tik baldus, tačiau ir senas medines duris ar langus.
„Seniau namų puošmena ir tam tikras aukštesnio socialinio statuso ženklas būdavo bufetas (arba vadinamoji indauja), dažniausiai iš ąžuolo medienos. Tad dažnai tvarkome tokius bufetus, taip pat – tuos apvaliuosius smetoniškus valgomojo stalus. Dar Lietuvoje populiarios lenkto medžio Thonet stiliaus kėdės, Chippendale, Art deco stilių kėdės. Sovietiniai baldai šiuo metu jau tampa moderniu antikvaru, kai kas juos atnaujina taip, kad primintų skandinavišką stilių“, – apie dažniausiai į dirbtuves plūstančius baldus pasakojo M.Švitra.
Ne visi seno stiliaus baldai iš tiesų pagaminti Liudviko XVI-ojo laikais. Dalis to laikotarpio stiliaus replikų prieš keliasdešimt metų pagaminti Prancūzijoje ar Belgijoje. Tuo pačiu laikotarpiu gimė ir dauguma Prancūzijoje pagamintų šviesių baldų, kuriais kuriamas šiandien atslūgstančio populiarumo Provanso stiliaus interjeras.
„Jei baldas nėra itin vertingas, antikvarinis, jį galima įvairiai perdaryti. Pavyzdžiui, iš komodos padaryti vonios spintelę, į kurią įsistato praustuvas, ir panašiai“, – idėjomis dalinosi M.Švitra.
Baldas gali būti vertinamas pagal rinkos vertę ir nominalią. Rinkos – tai už kiek jūs tą baldą nusipirktumėte šiandien. Nominali – kiek šiandien kainuotų pagaminti tą baldą.
Nėra baldo, kurio neįmanoma restauruoti
Restauratorius taip pat ragino nemesti į šiukšlyną sovietmečiu įsigytų virtuvinių baldų komplektų. Dalis jų gaminta iš medienos masyvo – o medieną galima atnaujinti taip, kad niekas net nesupras, jog prieš akis mato seną baldą.
Šiandien dauguma naujų virtuvės baldų parduotuvėse yra iš medžio drožlių plokštės – tokios plokštės praktiškai neįmanoma restauruoti ar atnaujinti. Todėl M.Švitros nuomone, kad ir senas, bet medžio masyvo baldas šiuo atveju yra vertingesnis.
„Baldas gali būti vertinamas pagal rinkos vertę ir nominalią. Rinkos – tai už kiek jūs tą baldą nusipirktumėte šiandien. Nominali – kiek šiandien kainuotų pagaminti tą baldą. Senų baldų rinkos vertė nėra didelė, bet jie iškeičiami (t.y. parduodami, išmetami ir perkami nauji) į žymiai prastesnės kokybės, išliekamosios vertės neturintį daiktą. Šiandien kartais netgi itin vertingos medienos: riešutmedžio, raundonmedžio baldai nuperkami už visai nedideles sumas“, – atskleidė M.Švitra. Ir juokdamasis pridūrė, kad kartais puikios medienos gražus baldas mėtosi kur nors pas gimines tvarte – tereikia jį pastebėti.
Žinoma, iškart kyla klausimas, kiek lėšų reikės paskirti tokio „senuko“ prikėlimui iš pelenų.
„Nėra baldo, kurio neįmanoma restauruoti. Lieka klausimas: ar verta? Kadangi aš dar esu ir ekonomistas, tai kainą labai tiksliai galiu apskaičiuoti... – juokiasi M.Švitra. – Bet čia ne brokoliai prekybos centre – iš anksto nepasakysiu. Atsiųskite baldo nuotrauką, tada galėsiu pasakyti, ir už kiek, ir per kiek. Nes jį apžiūrėję, mes vertiname, kiek mums užtruks: išsivalyti jį, išrinkti, lakuoti, beicuoti ir taip toliau. Jei darbų eilė mažėja, galima šiek tiek pamažinti tą kainą, jei ilgėja –kaina šiek tiek kyla“, – sakė pašnekovas.
Atkuria net drožinius
Jei perkate antikvarinį baldą, M.Švitros teigimu, tikėtina, kad jį restauruoti kainuos antra tiek, kiek už jį sumokėjote. Daug lėšų verta skirti baldams, turintiems emocinę vertę, paveldimiems iš karto į kartą. Kitus jūs galite rasti ir įsigyti ir geresnės būklės. Baldų restauravimas suaktyvėja rudenį – visi ruošiasi Kalėdoms. Tuomet keturių restauravimo meistrų dirbtuvėse eilė viršija dviejų mėnesių laikotarpį.
„Žmonės nori užbaigti tą suplanuotą darbą, kuriam niekad neranda laiko. Po švenčių darbų turime šiek tiek mažiau. Pavasarį visi vėl atsigauna, nes žmonės kraustosi į sodybas, į kurortuose įsigytus butus, statosi namus. Vasarą darbų būna mažiau, tačiau šiai vasarai tai negalioja“, – šypteli restauratorius.
Su šiuolaikinėmis staklėmis MDF plokštes galima frezuoti taip, kad būtų sukurtas retro stiliaus baldo įspūdis. Galima jį frezuoti langeliais, grotelėm, kaip tik norite.
M.Švitros teigimu, medis yra itin dėkinga medžiaga, nes gali dalį jo „priauginti“, gali keisti detales, kažką priklijuoti, ištekinti trūkstamas detales.
„Jei baldui trūksta dalies drožinio, pasidarome maketą, atkuriam fragmentus, žiūrime, kokia yra baldo simetrija, kokie galėtų būti kiti baldo puošybos elementai. Viską galima atkurti“, – sakė restauratorius.
Vis tik jei įbrėžimas ar įdaužimas yra didelėje plokštumoje, pavyzdžiui, stalo paviršiuje, teks atnaujinti visą tą medinę dalį.
„Kai ką nagingas žmogus gali pasidaryti ir pats. Klientams, kurie turi medinius baldus, siūlau pirkti valiklius, kurie yra pagaminti linų sėmenų arba vaško pagrindu, ir jais poliruoti paviršius“, – patarė M.Švitra.
Restauruoti galima netgi baldus iš MDF plokštės
Baldus savo dirbtuvėse perdažantis Jevgenijus Ignatjevas sako, jog du trečdaliai prašymų perdažyti, atnaujinti, yra dėl virtuvės baldų komplektų.
„Ne kiekvieną baldą gali perdažyti. Yra laminuota medžio drožlių plokštė – viena pigiausių medžiagų. Jos nepatartina pakartotinai perdažyti. Na, o MDF, vadinamąją vidutinio tankio medienos plaušų plokštę, galima perdažyti. Su šiuolaikinėmis staklėmis MDF plokštes galima frezuoti taip, kad būtų sukurtas retro stiliaus baldo įspūdis. Galima jį frezuoti langeliais, grotelėm, kaip tik norite. Manau, kad jūsų fantazija nepajėgs viršyti šiuolaikinių staklių galimybių. O kainuoja šios plokštės visai nebrangiai“, – sako J.Ignatjevas.
Jei turite ąžuolinės virtuvės kokia 15 kvadratinių metrų, tai žinoma, verta sumokėti po 60 eurų kiekvienam kvadratiniam metrui už jos restauravimą, nei kelis tūkstančius – už naują.
J.Ignatajevas už perdažymą prašo 35 eurų už baldo kvadratinį metrą. Tačiau gali reikti ir nuvalyti senus dažus, nugruntuoti baldą, sutvarkyti įvairius jo kraštelius, paklijuoti – norint, kad baldas išties atrodytų naujai, prie dažymo prisideda keli kiti darbai. Stalviršiai dažniausiai dažomi specialiais lakais, kurie atsparūs ir įbrėžimams, ir karštiems puodams – žinoma, iki tam tikro lygio.
„Kai dažai gerai išdžiūna, jie yra pakankamai atsparūs aplinkos poveikiui. Patys esame bandę vieną senai dažytą detalę paterlioti markeriu ir nuvalyti acetonu. Dažai nenusivalė, nenusitrynė toje vietoje. Taigi, tokiu būdu tikrai galima gelbėti baldus, kai vaikai „praeina“ su markeriu per virtuvę“, – sakė J.Ignatjevas.
Pašnekovo nuomone, neverta restauruoti minkštų baldų. O kaip apskritai įvertinti, kada verta „prikelti“ baldą?
„Jei turite ąžuolinės virtuvės kokia 15 kvadratinių metrų, tai žinoma, verta sumokėti po 60 eurų kiekvienam kvadratiniam metrui už jos restauravimą, nei kelis tūkstančius – už naujai gaminamus tos pačios medienos baldus“, – sakė J.Ignatjevas.
Paprašytas duoti paskutinį patarimą pašnekovas sako, jog visuomet baldas atrodys geriau, jei prie jo ranką bus pridėjęs profesionalas.
„Žinote, nieko nenusimanau apie automobilių variklius – todėl prie jų ir nelendu. Kai sugenda – vežu automobilį į autoservisą. Taip ir su baldais. Jei norite atnaujinti kokią kėdę – galite tiesiog įsigyti švitrinio popieriaus, nušveisti, tada beicuoti, įsigyti statybinių prekių parduotuvėje specialų laką, skirtą dirbti namuose, kuris taip stipriai negaruoja. Tačiau didelius baldus patarčiau patikėti specialistams“, – sako J.Ignatjevas.
