Detektorių įsigyti gali bet kuris norintis
Metalo detektorius E.Petukausko rankose pirmą kartą atsidūrė labai seniai – tikslių metų jis net neprisimena, tačiau sako, kad tą turėjo padaryti darbo reikalais. Po žeme besislepiančių daiktų vyrui ieškoti taip patiko, jog šiandien jis tuo užsiima ir savo malonumui.
„Dirbu miške, ten reikia rasti geodezinius riboženklius, kurie turi metalo, todėl naudoju ieškiklį. Kai pirmą kartą ieškodamas su detektoriumi išgirdau signalą, pradėjome kasti ir radome kelias tarybinių laikų monetas. Tada ir užsikabinau. Dabar man tai pramoga, važiuoju į lauką maloniai praleisti laiko“, – pasakoja E.Petukauskas.
Metalo detektorių Lietuvoje laisvai gali įsigyti bet kuris norintis asmuo, o specialistas pastebi, kad juos naudojančių žmonių vis daugėja. 2014 metais E.Petukausko su kolegomis įsteigtame Metalo ieškiklių naudotojų klube šiuo metu yra 35 žmonės.
„Klubą įkūrėme dėl tuo metu mūsų netenkinusių apribojimų. Turėjome įrangą, patirtį ir staiga buvo uždraustas detektorių naudojimas – pirkti galima, turėti galima, o naudotis nelabai. Pasitarę nusprendėme pasinaudoti patirtimi ir pagelbėti archeologams, kur tik galime. Taip ir prasidėjo.
Šiandien metalo detektorių naudotojų bendruomenė gana stipriai plečiasi, žmonės mėgsta aktyviai dalintis nuotraukomis, kuriose užfiksuoti jų radiniai. Tokiam užsiėmimui prijaučiančių žmonių yra apie keli tūkstančiai. Sulaukiame prašymų įstoti į klubą ar pamokyti, kaip naudotis ieškikliais“, – sako E.Petukauskas.
Jeigu metalo ieškiklį žmogus turi įsigijęs savo malonumui, juo naudotis gali bet kokioje vietoje – ten, kur pats nori. Tik reikėtų atkreipti dėmesį, ar teritorija neturi savininko.
„Reikėtų gerbti privačią nuosavybę, susitarti su žemės savininku, gauti iš jo leidimą, kad sutinka, jog jo valdoje užsiimsite paieškomis. Be to, yra kultūros paveldo objektai, į kuriuos draudžiama savo malonumui eiti“, – aiškina E.Petukauskas.
Tokiam užsiėmimui prijaučiančių žmonių yra apie keli tūkstančiai.
Jeigu radinių ieškoma ne savo malonumui, o vyksta organizuota žvalgyba, E.Petukauskas iš savo komandos surenka reikiamą kiekį žmonių, kuris priklauso nuo teritorijos dydžio, o tuomet pradeda paieškas.
„Visi gražiai, tvarkingai išsirikiuojame ir pasileidžiame su detektoriais per lauką. Radę daiktą, jį iškasame, jeigu, mūsų supratimu, jis turi vertę, pažymime vėliavėle, atėjęs archeologas jį apžiūri ir įvertina – arba įtraukia į apskaitą, arba deda prie šiukšlių“, – sako E.Petukauskas.
Randa vertingų istorinių radinių
Klubo įkūrėjas pasakoja, kad įprastai metalo ieškiklių naudotojai mėgėjiškai žvalgybai laiko specialiai neplanuoja. Kiekvienas pasirenka, kada jam patogu ir turi noro kelias valandas skirti paieškoms.
„Kai kurie, važiuodami darbo reikalais ir likus laisvo laiko, kur nors sustoja, išsitraukia detektorių ir prabėga per lauką. Jeigu susiplanuoji paiešką iš anksčiau, pirmiausia nuvažiuoji, apsižiūri teritoriją, patikrini, ar kas nors šalia gyvena, tuomet paprašai leidimo, jeigu jį gauni, pradedi žvalgymą. Jeigu ne, važiuoji į kitą vietą. Būna teritorijų, kur aplink nėra jokių žmonių, tada išsitrauki detektorių ir iš karto imiesi veiksmo“, – sako E.Petukauskas.
Teritoriją, kurią su metalo detektoriumi apieškos, E.Petukauskas renkasi įvairiai – kartais duria pirštu į žemėlapį ir ten važiuoja, o kartais renkasi netolimas apylinkes ar vietoves, kurios važiuojant būna pakeliui. Nors kiekvieną kartą jis tikisi rasti kažką įdomaus, dažniausiai iškasa nevertingus radinius.
„Daugiausia iškasame šiukšlių – ten, kur žmonių gyventa, metalo ir šiukšlių yra tikrai daug. Randame kamštelių, vielų, kitų geležinių objektų. Mes tarpusavyje pasikalbame, kad jeigu tau skirta, surasi, o jeigu ne, praeisi. Niekada nežinai, kur tavęs kas laukia, tame ir yra paieškų žavumas“, – tikina E.Petukauskas.
Tarp daugybės šiukšlių E.Petukauskas su kolegomis kartais randa įdomių, vertingų istorinių radinių. Negalėdami iš karto nustatyti jų vertės, ieškiklių naudotojai daiktą nufotografuoja ir siunčia įvertinti archeologams.
„Istorinius daiktus dažniausiai randame kartu su archeologais, kai dalyvaujame kultūros paveldo objektų žvalgymuose. Ten pasitaiko įvairių radinių: pavyzdžiui, praėjusiais metais turėjome žvalgymą Kernavėje, prie piliakalnių. Tikrai radome gana įspūdingų daiktų: Jogailos laikų monetų, lietuviškojo ilgojo gabaliukų, matricos žiedų gamybos. Tai unikalu. Viską perduodame archeologams, kurie fiksuoja koordinates, rašo ataskaitas, identifikuoja radinius, šie nusėda į archyvus arba muziejus“, – aiškina E.Petukauskas.
Tarpusavyje pasikalbame, kad jeigu tau skirta, surasi, o jeigu ne, praeisi.
Klubo įkūrėjas finansiškai vertingų daiktų nėra radęs, o į kitus radinius jis pernelyg entuziastingai nereaguoja – E.Petukauskui svarbiau pats procesas ir daikto radimas, o ne jo vertė. Be to, specialistams radinys dažniausiai būna kur kas vertingesnis nei jam pačiam.
„Mane džiugina visi radiniai. Nevertinu, kad vienas daiktas geras, o kitas blogas. Nesvarbu, net jei bus kamštelis. Būna, kad pusę dienos eini per lauką, nieko nerandi, o tada, aptikęs signalą, iškasi kamštelį. Kartais nusispjauni, kartais pasidžiaugi.
O specialistai vertina daugiau: kur daiktas rastas, kaip aptiktas, kokiame gylyje, padėtyje. Jie viską vertina, sudaro aprašymus. Jei papuola itin unikalus radinys, daromi žvalgymai, jie prašo daugiau pagalbos iš mūsų, kartu dalyvauja archeologai, kurie viską fiksuoja. Taip buvo rastas kapinynas Alytaus rajone – kolega, atsitiktinai vaikščiodamas, rado romėnų laikų sagę. Pradėjus žvalgymus, buvo identifikuotas kapinynas“, – prisimena E.Petukauskas.
Radusių daiktų vertę iš karto įvertinti sudėtinga – kartais tik parodžius jį specialistui galima sužinoti, kad radinys yra unikalus. Įtardami, kad daiktas gali turėti vertę, E.Petukauskas su kolegomis juos atiduoda, o kitus išmeta į šiukšlių dėžę.
„Visi kamšteliai keliauja į šiukšlių dėžę. Tarybinių laikų monetas, kurių neįmanoma identifikuoti, galima atidėti į šalį – kartais kas nors po kurio laiko, vartydamas literatūrą, išsiaiškina vertę“, – sako E.Petukauskas. Jis sako, kad radinių atiduoti negaila, o pamačius juos išstatytus ekspozicijoje, pasidžiaugia, jog galėjo prie to prisidėti.
Tarp dažniausiai randamų šiukšlių ir istorinę vertę turinčių daiktų, E.Petukauskas aptinka ir nemaloniai nustebinančių radybų.
„Kartais metalo detektorių dėl pramogos naudojame vandens telkiniuose, tad esu tarp kalno šiukšlių radęs skutimosi peiliukus, sumestus į vandenį, o vieną kartą aptikau metalinį protezą. Nelabai malonūs radiniai, bet išmetami kartu su visomis šiukšlėmis“, – teigia E.Petukauskas.
Būtent kaip vieną didžiausių sunkumų paieškų metu įkūrėjas įvardija ne tik leidimo gavimą iš žemės savininko, bet ir šiukšlių išnešimą iš lauko, kuris laukia pasibaigus žvalgybai.
„Jų randame tikrai nemažai. Viename renginyje prieš dvejus metus rastas šiukšles palikome ūkininkui, kuris, nuvežęs priduoti, pranešė, kad jų buvo 3,5 t – tiek per vieną dieną surinko 300 žmonių“, – prisimena vyras.
Padeda žmonėms surasti pamestus papuošalus, raktus
Tarp darbo su archeologais ir mėgėjiškų paieškų E.Petukauskas dažnai sulaukia pagalbos prašymų iš žmonių. Ypač šiltuoju metų laiku jie pameta įvairius papuošalus, kurių patys surasti nebegali.
„Dažniausiai būna sutuoktuvių, sužadėtuvių žiedai. Kai žiedas ant piršto šiek tiek per laisvas, labai lengva vandenyje pamesti. Daiktai būna brangūs ne tiek pinigine verte, kiek artimi širdžiai. Vasarą dažnai tenka lįsti į vandens telkinius ieškoti žiedų, grandinėlių, auskarų, taip pat pameta raktus nuo namų ar automobilio. Šiemet, kai prisnigo, irgi sulaukėme prašymų rasti daiktus, kuriuos žmonės pametė“, – pasakoja E.Petukauskas.
E.Petukausko kolegos yra sulaukę ir įdomesnių prašymų – vieną kartą žmonės, plaukdami su baidarėmis, pametė vaizdo kamerą, todėl norėjo ją surasti.
„Jie plaukdami filmavo ir kažkuriuo metu pastebėjo, kad kameros nebėra. Vietą daugmaž prisiminė, todėl kolega ėmėsi ieškoti, tačiau kurį laiką nieko nerado, buvo beprarandantis viltį, bet išgirdo signalą ir ištraukė kamerą“, – prisimena E.Petukauskas.
E.Petukauskas visada prašo žmonių apibūdinti daikto pametimo aplinkybes, vietą, kad kuo detaliau prisimintų, kada suprato jo nebeturintys. Pasakytos detalės labai palengvina paieškas.
„Yra tekę nuvilti žmonės, kai daikto rasti nepavyko, kadangi nebuvo aišku, ar tikrai toje vietoje jį pametė. Visada įspėjame žmones, jog gali būti taip, kad nesurasime. Paieškos kiekvieną kartą yra įdomios, tiksliai nežinome, kas lauks“, – teigia klubo įkūrėjas.
Pagalbą besikreipiantiems gyventojams E.Petukauskas su kolegomis suteikia nemokamai – geriausias atlygis jiems yra emocijos, kai žmonės atgauna pamestą daiktą.
Pats E.Petukauskas mėgėjiškai žvalgybai daugiau laiko skiria vasarą, kai dienos būna ilgesnės, todėl po darbo dar būna pakankamai laiko pasiimti metalo detektorių ir leistis į paieškas.
„Malonu po darbo įlįsti į vandens telkinį, atsigaivinti, o tuo pat metu, pasiėmus ieškiklį, pabėgėti ir pažiūrėti, ar nerasiu ko nors įdomaus. Man labiausiai patinka netikėtumo jausmas. Visada yra siurprizas – niekada nežinai, ką rasi“, – sako E.Petukauskas.
Nors E.Petukauskas randamų daiktų nesureikšmina, pripažįsta kartais pasvajojantis apie filmo scenarijaus išsipildymą – lobių skrynios radimą.
„Kaip kiekvienas kareivis svajoja tapti generolu, taip ir mes svajojame apie lobį. Ką gali žinoti. Niekada nežinai, kas guli po žeme“, – šypsosi jis.
