– Kaip atsirado idėja įkurti Senjorų akademiją?
– Daug metų galvoje nešiojausi tokią idėja, kad išėjęs į pensiją, nebe aš ką nors gausiu, o kam nors duosiu, tai, ką esu sukaupęs per visą gyvenimą. Nusprendžiau surasti tokių pat žmonių, kaip aš, kurie nori gyventi sveikai, sveikai senėti ir dar likusius 60 metų būti gyvybingi ir protingi – pragyventi tą amžių kaip ir pirmąjį 60-metį. Toks nepasvertas optimizmas (juokiasi). Ir man pavyko tai padaryti.
Ištyrinėjau Švedijos, Danijos, Naujosios Zelandijos, Kanados, Japonijos, Korėjos vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo būdus. Domėjausi, ką ten daro žmonės, kurie nebėra aktyvūs visuomeninėse veiklose, kaip jie bando sveikiau gyventi ir geriau jaustis. Iš visur sėmiausi patirties, kaip kuo ilgiau išlikti ne našta visuomenei ir kaip savyje atrasti ūpą gyventi, dalyvauti, prisidėti prie visuomenės gerovės, savanoriauti. Norėjau suprasti, kaip galima pajusti gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą ir po 60-ties.
Taigi, kurdamas akademiją, nusprendžiau, kad joje nebus gydoma, bet bus ugdomasi, vienas kitam padedant ir dalinantis patirtimi, būnant gamtos dalimi. Sukūrėme principus, iš kurių pirmasis yra savanorystės – visi turi duoti, o tik tada gauti. Vėliau eina bendrystės, savipagalbos, pasitikėjimo, atvirumo ir saiko principai. Kai šiuo metu tiek teorijų – ką valgyti ir kaip valgyti, kaip judėti, kokius vaistus vartoti, kaip lavinti protą, mes nusprendėme vadovautis mokslinėmis teorijomis, kurios jau yra išbandytos ir prisitaikyti tai, kas tinka kiekvienam individualiai.
Mūsų klubas labai skiriasi nuo Trečiojo amžiaus universiteto, nes mūsų tikslas yra tik sveikatintis. Paskelbiau, jog ieškau žmonių, kurie galėtų paskaityti vieną ar kitą paskaitą, atėjo žmonės iš įvairių sričių – gydytojų, fizikų, sportininkų. Pavyzdžiui Joana Bartaškienė atėjo pati ir pasisiūlė vesti mankštas. Norėjome jai užmokėti, bet ji kategoriškai atsisakė. Atsirado net mano studentė, kuri irgi atėjo mums pravesti jogos mankštų ir visa tai nemokamai. Taip pat kiekvienas lankantis žmogus ateina su savo patirtimi ir pasipasakoja, kas jam labiausiai padeda, taip suvienijame savo žinias ir patirtis.
Norėjau suprasti, kaip galima pajusti gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą ir po 60-ties.
– Ką veikiate „Akademijoje 60+“?
– Susitinkame kartą per savaitę po 1,5 val., susitikimas susideda iš atskirų dalių. Pradedame nuo mankštelės, kiekvienas pagal savo pajėgumą, o vėliau turime paskaitą. Sukūriau programą, kurią suderinau su visuomenės sveikatos specialistais, bet kad neįkyrėčiau, neretai pasikviečiu ir specialistų, kurie galėtų pasidalinti savo turima informacija. Vėliau pasikeičiame informacija ir padiskutuojame, nes mūsų tikslas ne sekti, ką išgirdome, bet suprasti ir nuspręsti, ar tai tinka kiekvienam asmeniškai ir prisitaikyti sau.
Dar viena mūsų susitikimo dalis yra proto lavinimas ir užduotys smegenims. Mokomės skaičiuoti nuo 1000 atgal iki 0, daugybos lentelę kartojame iki vis didesnių skaičių. Mokomės savo šeimos narių telefono numerius, anūkų gimimo datas. Taip pat kiekvienas išsirinkome užsienio kalbą, kurią mokomės.
Susitikimą užbaigiame pasivaikščiojimu aplink botanikos sodą – kas gali pusę rato, kas gali visą, nes mūsų tarpe yra ir per 80-ies sulaukusių. Eidami visada turime temą – apie kažką galvoti arba klausytis, užuosti. Tai panašu į miško terapiją.
Iš tiesų, tai reikia pamatyti, koks bendrystės jausmas apima žmones. Kartą per savaitę pasipuošiame, išlipame iš kasdienybės. Mūsų šūkis – būk sveikas, stiprus ir protingas! Akademijos tikslas pasiruošti likusius 40 ar 20, ar 50 metų, nugyventi kuo sveikiau, aktyviau.
Turime ir vidines taisykles, pvz.: „Kuo daugiau duosi, tuo daugiau gausi“, „Laikas diskusijai – brangiausias laikas, taupyk ir kalbėk tik apie reikalą, neplepėk“, „atnešk nors vieną teigiamą dienos potyrį ir pasidalink su kitais“, „kalbėk apie sveikatą ir sveikatinimąsi ir nieko apie ligų gydymą – palik tai susitikimui su gydytojais“.
Džiaugsmo kūrimas yra pagrindinis siekis mano gyvenime.
– Kaip kilo kita jūsų idėja – suburti poetų bendruomenę?
– Prieš daugybę metų buvau Londone ir pamačiau, jog ten yra vietelės parkuose, kur visi kuriantys ir viešai nepripažinti poetai gali ateiti ir skaityti savo poeziją. Tik išėjęs į pensiją, nusprendžiau šią savo idėją įgyvendinti. Kiekvieno mėnesio priešpaskutinį penktadienį, susirenka tokie savamoksliai poetai kaip aš ir skaito savo poeziją. Šių metų sausį, išleidau jau antrąją savo poezijos knygą ir iš jos dažnai ten paskaitau. Nerenkame jokio nugalėtojo, tiesiog dalinamės kūryba, tačiau labai įdomu, jog ne vienas rėmėjas, sužavėtas idėja, pats mus susirado ir pasiūlė prizus, kuriuos įteikia labiausiai patikusiam poetui.
– Gyvenime jūs nebuvote susijęs su kūryba, kaip nutiko, jog pajutote pašaukimą kurti?
– Mano karjera buvo išties intensyvi, viską sunku ir išvardinti, tačiau kai pabaigiau įdomią, bet sunkią karjerą, staiga man atsivėrė suvokimas, jog aš niekam nieko nebeprivalau, galiu būti laisvas ir išsivadavęs nuo pareigų, galiu kurti. Pirmąją poezijos knygą išleidau būdamas jau 62-ejų.
– Kas yra jūsų motyvacija būti tokiam aktyviam?
– Aš matau prasmę gyventi dėl savo vaikų ir anūkų ir, manau, kad kuo aš daugiau parodysiu meilės ir kūrybos savo gyvenime, viskas, gal ir netiesiogiai, bet persiduos į ateitį ir įkvėps juos būti pozityviais, veikliais ir kuriančiais. Aš veikiu mylėdamas gyvenimą, kurį gyvenu ir manau, kad nereikia nieko daryti, kad paveiktum kitus žmones, tiesiog reikia būti tuo, kuo esi ir tada kiti žmonės paims iš tavęs. Kai sėdi eilėje prie daktaro ir pasakoji kažkokias linksmas istorijas, tai kažkas nustoja pasakoti nelaimingas istorijas. Džiaugsmo kūrimas yra pagrindinis siekis mano gyvenime.
„Metų senjoro rinkimai 2020“ yra nemokamo žurnalo aktyviems senjorams „60+“ iniciatyva, kuria siekiama atkreipti visuomenės dėmesį ir įvertinti tarp mūsų gyvenančius veiklius, inovatyvius bei sveika gyvensena besirūpinančius senjorus.
