Viską metusi, išvyko į Balį
Beveik 10 metų džiaugusis gerai apmokamu, komfortišku darbu banke, vieną dieną Viktorija pajautė, kad nori kažko daugiau. Svarstydama, kaip galėtų perkrauti savo jėgas, ji sąmoningai nusprendė įmesti save į šaltą vandenį ir taip išeiti iš komforto zonos.
„Turėjau tradicinį gyvenimą, bet nesijaučiau laiminga, buvau šiek tiek įstrigusi. Supratau, kad išvykimas į Europą porai savaičių man nepadės, – prisimena V.Lipštienė. – Niekam nesakiusi, nusipirkau bilietą į Singapūrą, nes reikėjo susitvarkyti vizą, o kaip galutinį tikslą buvau numačiusi Balį.“
Tolimąjį Balį Viktorija pasirinko neatsitiktinai – ji iš karto buvo nusprendusi, kad galutinė stotelė turėtų būti ne Europoje, be to, norėjosi, jog netoliese būtų vanduo, o oras džiugintų šiluma.
„Europoje teko nemažai keliauti, todėl šį kartą norėjau ne Vakarų valstybės. Svajojau apie naują kultūrą, iššūkius. Pradėjau googlinti, kur žmonės apsistoja ilgesniam laikui, ir taip radau Balį“, – pasakoja V.Lipštienė.
Iki tol Viktorija keliaudavo 1–2 kartus per metus, kadangi išvykoms tekdavo sukaupti atostogų. Vis dėlto šį kartą ji žinojo, kad reikalingas ilgesnis pabėgimas, todėl, subrendus minčiai, netrukus ją realizavo.
„Apie savo planus niekam nesakiau, nes žinojau, jog nuspręsti turiu viena, kadangi kiti žmonės įvertins tai per savo prizmę ir patars taip, kaip jie supranta. O man to nereikėjo, – sako V.Lipštienė. – Ilgai galvojau, brendau, apie porą mėnesių tyrinėjau, dėliojausi biudžetą. Kai apsisprendžiau, nusipirkau bilietą ir pranešiau mamai, seseriai, darbovietei.“
Kurį laiką svetur gyvenusi Viktorija yra ir anksčiau, tad jos šeimai tai nesukėlė didelės nuostabos. Tačiau nepaisant to, artimieji vis tiek jaudinosi.
„Jie žino, kad jei ką nors nusprendžiu, manęs neperkalbės, o tuo labiau kai bilietas jau nupirktas. Namiškiams kilo daug klausimų, bet, manau, dalį jaudulio ir nerimo jie pasiliko sau“, – šypsosi V.Lipštienė.
Nors sprendimą išvykti Viktorija priėmė ryžtingai ir drąsiai, pačią ne kartą buvo apėmusi stipri baimė. Moteris ryškiai prisimena vieną vakarą, kai jau buvo tvirtai apsisprendusi, jog kitą dieną pirks bilietą – būtent tada ją užplūdo didžiausi jausmai.
„Jau buvau išsiaiškinusi dėl skrydžių, vizos, gulėjau vakare ir viena Viktorija sakė, kad nesąmonė, nenoriu, kodėl turiu, o tuo pačiu metu kita Viktorija atkirto, jog niekas neverčia, galiu niekur neskristi, tik kad vėliau nebambėčiau, kai kas nors bus blogai. Net ir ašara nuriedėjo, – pasakoja V.Lipštienė. – Vis dėlto kitą dieną bilietą nusipirkau jau mechaniškai.“
Prireikė laiko, kol pajautė Balio žavesį
Sudėliojusi biudžetą ir susitvarkiusi reikalus dėl skrydžių bei vizos, visa kita Viktorija paliko likimo valiai. Nuvykusi į vietą, ji norėjo ramiai pajausti, ką nori veikti, kur apsistoti ilgesniam laikui.
„Negana to, kad mečiau save į kitą šalį, tai dar ant viršaus pridėjau nieko neplanavimą, – juokiasi V.Lipštienė. – Norėjau įsileisti naujų patyrimų, nes kai planuoji, dažnai nematai, kas yra šalia. Manęs vis klausdavo, ką ten veiksiu, ir daugelis nesuprasdavo, kaip galiu nieko neplanuoti.“
Prieš išvykdama į Balį, Viktorija buvo nusprendusi, kad šiek tiek pagyvens trijose skirtingose vietose, o tuomet iš jų išsirinks, kurioje nori apsistoti ilgesniam laikui. Vis dėlto pirmos dvi gyvenvietės moteriai nepaliko žavesio, tad teko greitai galvoti, ką daryti toliau.
„Pirmiausia atvykau į miestelį šalia oro uosto – jis panašus į Palangą, tik kelis kartus judresnis. Man labai nepatiko, nesupratau, kodėl žmonės ten važiuoja. Tuomet persikėliau į kitą vietą, kur buvo šiek tiek geriau, bet vis tiek jaučiausi blogai. Reikėjo priprasti, kad ten anksti temsta, prekeiviai gana įkyriai siūlo prekes, todėl negalėdavau ramiai praeiti, neradau jaukumo, ramybės, džiaugsmo, kurio pasąmoningai tikėjausi.
Nusprendžiau savaitei nuvažiuoti į vietą, kur nėra ryšio, niekas prie tavęs nelenda ir atsijungti tam, kad galėčiau ramiai viską susidėlioti. Supratau, jog turiu vizą, leidžiančią man keliauti po visą Indoneziją, todėl jei man nepatinka Balis, galiu persikelti kitur“, – prisimena V.Lipštienė.
Turėdama ribotą biudžetą, Viktorija nusprendė pasinaudoti savanoryste – radusi kelis projektus kitose salose, ji išvyko. Dalį laiko mokydama vaikus anglų kalbos, moteris pakeliavo nuo vakarinės iki pat rytinės Indonezijos dalies.
„Galiausiai nusprendžiau grįžti į Balį. Paleidau lūkesčius, pradėjau matyti fainumą, ir man ėmė patikti“, – pripažįsta V.Lipštienė.
Paleidau lūkesčius, pradėjau matyti fainumą, ir man ėmė patikti.
Indonezijoje Viktorija praleido apie 9 mėnesius, tačiau sugrįžusi namo Kalėdoms, ji žinojo, kad ten apsilankyti turi dar kartą. Tad po švenčių moteris vėl išskrido ir beveik metus gyveno vien Balyje.
„Ten tradicijos labai unikalios, kitokios nei visoje Indonezijoje. Balis yra vienintelė sala, kurioje didžioji dalis gyventojų išpažįsta hinduizmą, kai likusioji šalies dalis daugiausia yra musulmonai, – aiškina V.Lipštienė. – Vietiniai spinduliuoja ramybe, man patiko jų filosofija, kad neneigia blogio ir gyvenime ieško balanso. Ten viskas vyksta lėčiau, tačiau ne dėl tingumo. Žinoma, sužavėjo ir Balio gamta.“
Nemažai bendraudama su vietiniais gyventojais, Viktorija pastebėjo ir mažiau patinkančių dalykų. Pavyzdžiui, ją nemenkai erzindavo jų turimi stereotipai, todėl dažnai prireikdavo kantrybės.
„Turbūt visose šalyse gali rasti to, kas nepatinka, – mano V.Lipštienė. – Kai lankaisi Rytuose, gyventojams visi baltieji yra vienodi. Jie turi klišę, kad jei tu baltasis, vadinasi, esi turtingas. Tai dažnai nuliūdindavo ir nuvildavo.“
Dabar užsiima veikla, susijusia su kelionėmis
Pirmus metus Viktorija gyveno iš santaupų, tačiau nusprendus į Balį sugrįžti antrą kartą, teko galvoti, iš ko reikės verstis. Žinodama, kad darbo ten lengvai neras, moteris nusprendė imtis veiklos nuotoliniu būdu.
„Rašiau tinklaraštį, tad į mane ėmė kreiptis pavieniai keliautojai, kuriems padėdavau susidaryti individualius planus. Vėliau bendradarbiavau su keliomis kelionių agentūromis, kurios atsiųsdavo turistų grupes, o aš jas palydėdavau po Balį, – vardina V.Lipštienė. – Iš visur po truputį gaudžiau veiklos, kas leido man dar metus ten pabūti.“
Kelionės metu Viktorija nemažai išmoko, be to, džiaugiasi susipažinusi su žmonėmis, su kuriais iki šiol bendrauja, tad, jos manymu, pabėgimas į Balį tikrai pasiteisino.
„Norėjau pasikeitimų karjeros srityje, tik nežinojau, kokių. Išvyka privedė iki to, kad grįžusi namo, toliau dirbau su kelionėmis, jas organizavau. Tik prasidėjus pandemijai, teko išeiti. Galiausiai ėmiausi savo veiklos, sukūrėme projektą apie išskirtines nakvynes Lietuvoje, – pasakoja V.Lipštienė. – Išmokau pamokų apie neplanavimą, įvairių situacijų priėmimą, įgavau daugiau tolerancijos ir ėmiau gyventi ramiau.“
Grįžusi į Lietuvą, Viktorija kartu su dabartiniu savo vyru ėmėsi projekto, kuriame suvienijo kelionių tinklaraštininkus. Karantino metu pora toliau aktyviai dalijosi įrašais, tačiau daugiau ėmė keliauti po Lietuvą, kurioje atrado įdomių nakvynės vietų.
„Pradėjome tinklaraštyje dalintis apie palapines medyje, mažyčius namukus ir pamatėme, kad tokie įrašai labai populiarūs. Vyras pasiūlė sukurti atskirą projektą, nes iki tol panašaus nelabai buvo, tad praėjusiais metais paleidome savo „WowStays.lt“. Pamažu augame, turime minčių, kaip galime pagerinti platformą“, – sako V.Lipštienė.
Žmonės nori įdomiau praleisti laiką, ne tik kur nors nuvažiuoti pasėdėti ir pabaliavoti.
Jau beveik metus laiko projektą vystanti Viktorija tikina, kad žmonių susidomėjimas yra didelis. Ypač ji tą pajautė praėjusį pavasarį, kai buvo atvertos savivaldybės.
„Žmonės nori įdomiau praleisti laiką, ne tik kur nors nuvažiuoti pasėdėti ir pabaliavoti“, – džiaugiasi V.Lipštienė.
Nors dabartinė veikla Viktorijai patinka ir jaučiasi atradusi save, vis tik į ją moteris žiūri kaip į darbą.
„Kartais žmonės sako, kad turi svajonių darbą ir net nejaučia, jog dirba. Aš, kai gaunu pinigus už paslaugą, noromis nenoromis į tai žiūriu atsakingai, o tuomet ta veikla nebėra atostogos, – pripažįsta V.Lipštienė. – Vis dėlto visi pagyvenimai užsienyje man tik dar kartą patvirtina, kad Lietuvoje labai gerai.“
Viktorija neslepia kartais pasvarstanti, kad ateityje norėtų dar kartą pagyventi svetur ir taip pajausti naują kultūrą. Būtent kelionės jai leido suprasti, koks pasaulis įvairus, o kai gyveni savo burbule, anot moters, kartais net nepagalvoji, kad gali būti kitaip.
„Kelionės labai apšlifuoja charakterį. Be to, pradėjusi keliauti, supratau, kad pusė pasaulio tą daro. Vieni išvyksta iš karto po universiteto, o kiti – kaip aš, kai padirbę 10 metų, supranta, jog reikia pauzės“, – šypsosi V.Lipštienė.
