Ir išties, užsukus į Jolantos kepyklėlę sunku iš jos ištrūkti – ne tik dėl to, kad joje gausu įvairaus dydžio šakočių, bet ir dėl itin jaukaus saldaus aromato, kuriam sunku atsispirti. „Ar įmanoma atsivalgyti šakočių?“ – klausiu J.Šiugždienės. „Kiek metų kepame, dar neatsivalgėme“, – juokiasi veikli ir versli moteris kartu su vyru bei dukromis ir jų šeimomis užkūrusi gardų šeimos verslą. Be to, Jolantos šakočiai sertifikuoti – priklauso tautiniam paveldui.
Receptas unikalus ir skaičiuojantis šimtą metų
Ant dažno mūsų stalo per įvairias šventes galima pamatyti šakočių. Šis raguotis neatsiejama ypatingų gyvenimo progų dalis, matyt todėl jam jaučiame tokį prielankumą ir sentimentus. Jolanta pasakoja, jog jos šakočių receptas ne iš interneto, o paveldėtas iš krikšto mamos ir skaičiuoja jau šimtą metų!
Nors šakočius kepė ir jos močiutė bei mama, tačiau daugiausiai tuo užsiėmė teta (krikšto mama), todėl galima sakyti, kad moteris jau nuo pat vaikystės buvo apsupta šakočių ir iš arti stebėjo, kaip gimsta gražuoliai skanėstai.
Dabar yra naujų technologijų, o tuomet šakočiai buvo kepami ir ant laužo, ranka reikėdavo juos sukti ant volo, ir visa tai Jolanta patyrė savo kailiu, užtat ir sprendimas kepti šakočius nebuvo spontaniškas, o brendo daugelį metų.
Ar tiesa, kad geram šakočiui reikia bent 60 kiaušinių, – klausiu J.Šiugdžienės. „Net ir daugiau“, – juokiasi moteris. Išties dideliam šakočiui jų gali prireikti ir 80. Na, o jos šakočiai kepami tik iš sviesto, miltų, kiaušinių, cukraus, grietinės, o vienas iš ypatingų ingredientų – citrina, suteikianti jiems ypatingą, išskirtinį skonį. Produktus Jolanta renkasi tik aukščiausios kokybės, kad nenukentėtų išpuoselėtas skonis.
Po daugiau kaip 30 metų prekyboje – savas šeimos verslas
Nors šakočiai Jolantą supo nuo pat vaikystės, ji padėdavo kepti ir savo tetai, tačiau savo namuose ji šakočius kepa penkerius metus. O visa tai prasidėjo tuomet, kai moteris su vyru iš Vilkaviškio sugrįžo gyventi į gimtąjį Žynių kaimą prižiūrėti tėvų.
„Pirmiausia pradėjome kepti šakočius sau, o vėliau įkūrėme kepyklėlę – tai buvo mano svajonė. Aš 36-erius metus dirbau prekyboje – buvau pardavėja, pamainos viršininke, o paskutinius dešimt metų - vieno prekybos centro direktore. Ir vieną dieną mane draugė aptiko labai liūdną tame prekybos centre ir tarė: „Eisi tu iš čia pagaliau ar ne“?
Atsakiau, kad žinau, ką darysiu, bet nežinau kaip. Tada ji mane nusivedė į verslo centrą. Ji buvo pirmoji, kuri sužinojo, kad noriu kepti šakočius – tuo metu nieko nežinojo net mano vyras, šeima“, – prisimena Jolanta. Ir dabar ji yra dėkinga draugei, kad ją įkvėpė keisti savo gyvenimą ir priimti svarbius sprendimus.
Šakočiai kepami tik iš sviesto, miltų, kiaušinių, cukraus, grietinės, o vienas iš slaptų ingredientų – citrina, suteikianti jiems ypatingą, išskirtinį skonį.
Vienu metu ji dirbo ir direktore, ir kepė šakočius: „Kai jau nebespėjau, nusprendžiau išeiti iš darbo, kur vadovavau 60-ies žmonių kolektyvui, ir atsidėti šakočių kepimui.
Suktis per du darbus buvo labai sunku – grįžti namo ir dar keletą valandų pluši kepykloje. Tačiau aš visada sakiau, kad lengvų darbų nėra, o dabar mano širdis dainuoja, nes darau tai, kad man labiausiai patinka“, – džiaugiasi Jolanta.
Ar yra skaičiavę, kiek daugiausiai šakočių per dieną iškepė? „Šeimyna yra atlikusi šešis kepimus – tai nuo pat ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro dirbo (vieno kepimo metu galima iškepti nuo 1 iki 3 skirtingo dydžio šakočių). Vienam žmogui to neįmanoma padaryti, kadangi vienas gali padaryti du kepimus vieną po kito. O daugiau tikrai nereikia, nes darbas yra sunkus, karšta – reikia ir specialius akinius nešioti nuo karščio“, – dėsto J.Šiugždienė.
Kaip iškepti tobulą šakotį?
Mūsų šakotis tuo ir išskirtinis, kad yra kepamas ant lininio audeklo, o dabar taip daro retas kepėjas – patogiau naudoti kepimo popierių.
„Atėjusi į kepyklą turiu bėdą – nukritusius šakočio ragučius suvalgau (juokiasi). Atsivalgyti neina – labai skanu. Saldainių visai nevalgau, o šakotis visad mielas – juk natūralus ir pačių keptas.
O ir supo mus šakočiai nuo vaikystės. Teta gyveno vos keli kilometrai nuo mūsų ir, būdama maža, aš važiuodavau pas ją kepti šakočių – sukti volo ranka. Ji mūsų šeimai visada kepdavo šakočius, ir nuo tada aš žinojau, kad kepsiu šakočius. Man pats procesas atrodė labai gražus. Ir dabar mes viską darome senoviškai – volai apdengiami lininiais „marškinėliais“, ant kurių pilama tešla.
Mūsų šakotis tuo ir išskirtinis, kad yra kepamas ant lininio audeklo, o dabar taip daro retas kepėjas – patogiau naudoti kepimo popierių. Nuėmus tą lininį audeklą reikia išdžiovinti, tada rankomis išplauti, tačiau kai kepi ant lininio audeklo, tai palaiko drėgmę ir padeda šakočiams išlikti minkštiems“, – sako Jolanta.
Šakočiai kepa tris valandas, o tešlai pagaminti reikia dar valandos. Pasak šakočių kepėjos, nuo kiaušinių įmušimo iki kol padedame šakotį ant stalo, praeina keturios valandos. Svarbu ir kaip tešlą padarysi – baltymai turi būti atskirti nuo trynių ir gerai išsukti, kadangi suteikia tešlai purumo.
Kepančius šakočius reikia visą laiką prižiūrėti – čia kito darbo nepadirbsi ir žvirblių nepagaudysi, į šalis nepasižvalgysi. Kaip pasidaro šakočių ragai? Svarbu greitis, todėl reikia atidirbti ranką. Iškart stojus prie „pečiaus“ tikrai nesigaus, čia yra menas.
Jolantos šakočiai ir atrodo kiek kitaip nei esame įpratę – jie storais ragais, ir tai išskirtinis jų ženklas, kadangi kuo plonesni „ragiukai“, tuo greičiau išdžiūsta pats šakotis, nebūna minkštas bei drėgnas.
„Mūsų šakočiai yra minkšti, tačiau tik iškepę jie minkšti nebūna – tam reikia laiko. Kitą dieną jie jau būna minkštesni, o kai jau supakuojame, jie dar labiau suminkštėja. Ir kuo ilgiau stovi, tuo labiau minkštėja ir skanėja – jie nepelija ir galioja net du mėnesius“, – sako J.Šiugždienė. Idealiai iškepę šakočiai neturi būti suskrudę, turi matytis rievelės ant pagrindo.
Iš kartos į kartą
Jolanta Šiugždienė labai džiaugiasi darnia šeima, dukromis, žentais ir anūkais. Būtent vienas kito palaikymas ir pagalba jiems padeda eiti į priekį ir siekti savo tikslų.
„Norint kepti šakočius, reikia pridėti labai daug meilės šitam darbui, nes be jos nieko nesigaus, taip pat reikia ir noro, kantrybės. Čia niekur nepaskubėsi – tada niekas nesigaus – nei šakotis bus gražus, nei ragai. Greičio neišvystysi – reikia dirbti gražiai ir nuosekliai, kol gauname gražuolį raguotį“, – sako Jolanta, dėstydama šakočių kepimo subtilybes.
Šakočių kepti jai neatsibosta, nes tai yra širdžiai mielas darbas ir jį galima dirbti tik su meile – atmestinai tikrai to nepadarysi. J.Šiugždienė džiaugiasi gaunamais laiškais, skambučiais iš susižavėjusių klientų, netgi siunčia šakočius po visą Lietuvą, Europą – jos šakočiai pabuvojo ir Londone, ir Italijoje, ir netgi buvo labai pamėgti garsiosios Beatos Nicholson, kuri negailėjo jiems komplimentų.
„Mano močiutė šakočius kepdavo dar ant laužo, o dabar likimas nulėmė, kad tęsiu aš, ir manau, kad tai bus perduodama iš kartos į kartą. Dažnai man užduoda klausimą – ar nesigailiu, kad per vėlai pradėjau. Nieko nesigailiu gyvenime. 36-eri darbo stažo metai prekyboje – kaip gali gailėtis? Tai yra vadyba, darbas, patirtis. O kad visą gyvenimą būčiau kepusi tik šakočius, irgi to nenorėjau. Viskas įvyko savo laiku, ir dabar esu ten, kur noriu būti“, – džiaugiasi J.Šiugždienė.
