Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius atsako į aktualiausius klausimus apie tai, ką turime žinoti dar prieš išsiruošdami į mišką.
„Grybų tikrai bus tiek vasarą, tiek rudenį, tik klausimas – kiek. Sprendžiant iš orų iki šiol, vasara šiuo klausimu tikrai nėra ideali, kadangi arba drėgmės per mažai, arba per daug, o ir šilumos iki šiol ne per daug, tai ir grybai atitinkamai auga. Tokiu metu „gerais metais“ mūsų trokštamų grybų dažniausiai būna daugiau nei yra dabar.
Tačiau nusiminti neverta, kadangi būna sausringos vasaros, tačiau rudenį pilna grybų, o drėgna vasara irgi negarantuoja gausaus grybų derliaus, nes labai drėgni orai yra tinkamesni parazitiniams, augalų ligas sukeliantiems grybams, o ne tiems, kuriuos norime rasti.“
– Kokios grybų rūšys Lietuvoje populiariausios?
– Akivaizdu, kad pirmoje vietoje yra tikrinis baravykas, toliau nuomonės išsiskiria. Vieniems patinka žaliuokės, kitiems – raudonviršiai ar kazlėkai, voveraitės. Skonio reikalas.
Anksčiau grybai buvo rūšiuojami pagal kategorijas, tačiau tai buvo kiek dirbtinis rūšiavimas, su tuo sutiko ne visi mokslininkai. Pavyzdžiui, gal žmogui patinka žvynabudė, o ji priskirta tik ketvirtai (jau žemesnei) grybų kategorijai. Nereikia grybų nuvertinti. Ta pati žvynabudė kai kuriems panaši į musmirę, tačiau tinkamai paruošus – labai skanus grybas.
Arba mėšlagrybis – pasakysite tokį grybo pavadinimą, tai nė vienam jis neatrodo su maistu susijęs, nors auga ant žemės, o ne ant mėšlo, kaip galima pagalvoti. Kai kurie žmonės valgo ir šiuos grybus.
Žinoma, tikriniai baravykai ne tik populiariausi, bet ir daugeliui skaniausi, pagal sudėtį juose daugiausiai naudingų medžiagų. Po jų eina tokie grybai kaip raudonviršiai, kazlėkai ir kt.
– Jeigu norime surasti baravykų, į kokį mišką patartumėte eiti?
– Lietuvoje miškai yra labai įvairūs. Štai Vilnių dabar plauna ir plauna lietūs, o kitose vietose to lietaus yra iškritę gerokai mažiau. Sakyti, kad eitumėte į lapuočių ar kitą mišką ir ten rasite baravykų, ne visai teisinga, nes drėgmė vienur gali būti didesnė, kitur jos trūkti. Kai per daug drėgmės, reikia eiti į vienokios vietas, lipti aukščiau, ieškoti kur sausiau, na, o sausesniu metu akis reikia nukreipti į drėgnesnes, tamsesnes vietas.
Grybiena yra visame miške, po kiekvienu medžiu yra daugybė grybų. Visi baravykai, raudonviršiai, ūmėdės, piengrybiai, kazlėkai yra susiję su medžio šaknimis, gyvena simbiozėje. Štai medžiui tas oras tiko, arba atvirkščiai, jis labai derėjo gausiai šiemet, derlių brandino, jam reikia medžiagų vaisiams, ne grybams, tad grybų gali nebūti tiek daug, kiek tikimės. Grybas negali ir derėti, ir augti tuo pačiu metu, po žeme vyksta grybų karai, konkurencija, labai intensyvus ir mums nematomas gyvenimas. Kartais pasakyti, kodėl grybas neauga, yra labai sunku.
Patyrę grybautojai eina reguliariai grybauti, tikrina mišką, kas jame vyksta, kas darosi. Kai kas sako – grybai vaikšto, tačiau jie nevaikšto, o išdygsta skirtingu metu skirtingose vietose ten, kur susidaro optimalios sąlygos derėti.
– O kokios tos optimalios sąlygos?
– Temperatūra – dirvožemio, oro, – grybai jaučia, koks metų laikas, dienos ilgumas, todėl pasirodo tam tikru metu. Pavasarį juk nerasime daugelio vasarą ir rudenį augančių grybų.
Su kiekvieno medžio šaknimis fiziškai susiję (sudaro simbiozę) daugelio rūšių grybai. Kiekvienas medis turi daug grybų.
Grybas negali ir derėti, ir augti tuo pačiu metu, po žeme vyksta grybų karai, konkurencija, labai intensyvus ir mums nematomas gyvenimas.
Štai beržas jų gali turėti iki 100 ir daugiau su juo susijusių grybų rūšių, tačiau miške mes nerasime po beržu tiek grybų, geriausiu atveju, kokias 5 rūšis. Tam, kad su juo susijęs grybas derėtų, medis irgi turi būti atitinkamos būsenos.
Žmogus teisingai daro ieškodamas grybų po medžiais, tačiau ne visiems jų reikia, pavyzdžiui, žvynabudėms, pievagrybiams ar kreivabudėms – jų augimo vieta kita. Taigi, viskas priklauso nuo grybo – kokio ieškote.
– Kodėl niekada neaugusi grybų rūšis miške, staiga pradeda derėti?
– Yra grybų, kurie auga tik jauname, besiformuojančiame miške, yra tokių, kuriems patinka vidutinio amžiaus miškas, pavyzdžiui, voveraitėms, baravykams, na, ir yra grybų, kurie pasirodo sename, brandžiame miške prie senų medžių.
Kitas dalykas, pavyzdžiui, užsodinote mišką ant žemės ūkio paskirties žemės, kur augo kokios bulvės, tokiame dirvožemyje nėra normaliam medžių augimui reikalingos grybienos, ji atsiranda tik palaipsniui, taigi, pamažu ir grybai pradeda dygti, kai sulaukia jiems tinkamo medžių amžiaus, gauna iš jų per šaknis reikiamą kiekį atitinkamų medžiagų ir taip toliau.
– Miške galime rasti ir nuodingų grybų – kaip jais neapsinuodyti?
Verta žinoti, kad grybai virškinami sunkiau dėl savo sudėtinių dalių, pavyzdžiui, ląstelių sienelėje esančio chitino.
– Visų pirma, nerinkti nepažįstamų grybų. Nerinkti grybo ir tuomet, jeigu kilo abejonių. Reikia žinoti – itin pavojingos žalsvosios musmirės jau auga, o žaliuokių dar nėra. Tačiau vis tiek atsiranda žmonių, kurie radę liepos mėnesį žalsvą grybą jau mano, kad tai žaliuokė. Labai svarbu šių grybų tarpusavyje nesumaišyti, o tai padaryti labai paprasta, nes iš pažiūros šie grybai labai panašūs, auga panašiose vietose, kartais netgi auga vienas šalia kito ir iš viršaus pažiūrėjus – visiškai vienodi. Ir jeigu, tarkime, neatsakingai pjausime, paimsime tik kepurėlę, neperrinksime, galime apsinuodyti.
Tiek šviežia, tiek paruošta žalsvoji musmirė nėra nei aitri, nei karti, nedvokia, neturi jokio neįprasto skonio, netgi suvalgius galite kurį laiką jaustis gerai, tačiau paskui laukia stiprūs apsinuodijimo simptomai, galintys baigtis mirtimi.
Ar žalsvoji musmirė yra klastingas grybas? Šis grybas neapgaudinėja, jis toks yra – šie nuodai musmirėje yra skirti ne žmogui, nes mes nesame pagrindiniai jos vartotojai ir ne nuo mūsų ji tais nuodais ginasi, – daugiausia ją pažeidžia įvairūs vabzdžiai ir kai kurie kiti bestuburiai, kurie joje auga ir vystosi, kartu ne savo noru perneša dalį grybų sporų į dirvožemį ar nugabena kiek toliau nuo grybo.
Tai, ką mes vadiname grybais (mokslininkai tai vadina grybų vaisiakūniais), yra dariniai, skirti gaminti ir skleisti sporas, kurios turi atsirasti tinkamoje vietoje, po atitinkamu medžiu. Grybiena turi rasti jauną tinkamos rūšies medžio šaknį ir su ja sueiti į kontaktą, ją apaugti.
– Kokia grybo dalis naudingiausia?
– Didžiosios daugumos grybų rūšių atveju galima rinkti visą grybą, o ne atskiras jo dalis. Nors kepurėlėje yra daugiau įvairių mikroelementų, vitaminų, biologiškai aktyvių medžiagų, ji gal kiek minkštesnė, tikrai nesiryžčiau sakyti, kad reikia imti tik vieną ar kitą grybo dalį. Verta žinoti, kad grybai virškinami sunkiau dėl savo sudėtinių dalių, pavyzdžiui, ląstelių sienelėje esančio chitino.
– Patarkite, kaip grybauti teisingai ir nepakenkti miškui?
– Stenkitės, kad po jūsų neliktų pėdsakų. Kai grybų nedaug ar beveik visai nėra, radę nedideliame plote didėlesnį kiekį grybų, pavyzdžiui, baravykų, žmonės išrausia viską aplinkui ir surenka visus iki paties mažiausio. Kai kurie taip grybauja visur ir visada.
Jeigu raunate grybus, tai darykite atsargiai, pasukiodami į visas puses, švelniai, kad samanos liktų savo vietose
Mokslininkai, ir aš taip pat, į tai žiūriu neigiamai. Grybai išauga tam, kad paskleistų sporas. Ir kad stabiliai daugybę metų augtų tame miške, nors nedidelė grybų dalis turi išaugti ir paskleisti sporas.
Kiti, būna, randa musmirę ir mano, kad ją reikia sunaikinti, kad kitiems nepakenktų. Nieko daryti nereikia, kadangi ji medžiui naudinga kaip ir kiti grybai. Pasiimkime tuos gerus grybus, tačiau tą, ko mums nereikia, palikime ramybėje. Norėdami rasti gražų mišką, ką atsivežėme, tą ir išsivežkime, palikime jį tvarkingą ir kitiems.
– Amžinas klausimas – rauti ar pjauti grybą?
– Jokio skirtumo nėra, jeigu jūs šį darbą atliekate gražiai. Mitas, kad išrovus grybą grybiena pradeda žūti, arba kad nupjovus visa grybiena supūva. Jeigu raunate grybus, tai darykite atsargiai, pasukiodami į visas puses, švelniai, kad samanos liktų savo vietose – dažnai kai kurie grybai, pavyzdžiui, baravykai, labai tvirtai laikosi ant grybienos gijų.
Jeigu koto apačia yra giliai dirvožemyje, bus žemėta ir jūs ją vis tiek nupjausite ir išmesite, tai gal geriau iškart pjauti, o ne rauti. Negalima pjauti tuomet, jeigu nepažįstate grybo ar abejojate, kadangi nupjovus koto apačią ar net didesnę jo dalį, kai kurių grybų rūšių tiksliai atpažinti nebepavyks. Nepadės nei atlasai, nei žinovai.