Tačiau ar tikrai iš pirmo žvilgsnio nepaprastai pažangi šalis yra tokia draugiška ir atvira moteriai? Ir kas gi augina šveicarų vaikus tuo metu, kai čia moterys daro karjeras? O gal įteisintos tėvystės atostogos tik dar labiau pagreitins šalies pažangą kalbant lyčių lygybės klausimu – juk šeimoje abu partneriai uždirba po lygiai?
Lietuvišką patarlę „ne viskas auksu, kas auksu blizga“ smagiai būtų galima performuluoti į „ne viskas Šveicarijoje yra emancipacija, lyčių lygybė ir moterų teisės, kas taip vadinasi“. Sklaidydami šveicarišką spaudą, tarkime, jūs vargiai berasite vien tik vyriškosios giminės profesijų aprašymus ar vien tik vyriškus kreipinius. Darbo skelbimuose visada yra ieškoma ir galimos moteriškos atstovės užimti siūlomą darbo poziciją, ir vyriško atstovo. Atokiausiuose kaimuose net ir šimtamečiai senoliai žino, kas yra ta emancipacija ir kokių moterų teisių niekam šiandien pažeisti nevalia.
Viešai vyriškumas dažniausiai jau yra suprantamas kaip „toksiškas vyriškumas“ ir jo stengiamasi, kaip įmanoma, vengti. Darželiuose, mokyklose (dažniausiai) moteriškos lyties auklėtojos ir mokytojos berniukus moko, koks gi turi būti tas tikras vyras: švelnus, suprantantis, išnešantis šiukšles ir buities darbus besidalijantis su moterimi per pusę. Jos moko, jog mergaitės ir berniukai yra lygūs.
Tiesa, visa tai dažniausiai taip ir lieka gražia teorija ir (gal?) siekiamybe, mat realybėje Šveicarijoje didžiumą pinigų vis dar valdo vyrai, o kaip žinia, „kas moka, tas ir muziką užsako“. O muziką vyras šveicaras mėgsta tradicinę, klasikinę, na, bent jau tą, namuose. Šveicarija, kaip šalis, ypač mėgstanti švarą ir ją kruopščiai palaikanti. Griežtą tvarką palaiko ir savo namuose.
Čia yra valgoma nustatytomis valandomis, siurbiama tik iki tam tikros valandos vakare, o centrinis gartraukis daugiabučiuose namuose išjungiamas visiems automatiškai tuomet, kai visos šeimos jau būna pavalgiusios „šeimos motinos“ pagamintus pietus ar vakarienę ir visi išsiskirsto savais reikalais.
