Visus konkurse dalyvaujančius laiškus rasite ČIA.
Mama, tai brangiausias ir švenčiausias žodis, į kurį telpa tiek daug: rūpestis, atsidavimas, kantrybė, šiluma – tai motiniška meilė…
Kai aš pasibeldžiau į šį pasaulį per anksti, Tu labai dėl to išgyvenai, laukei, kol pravirksiu, bet buvo tylu...
Jau manei, kad manęs netekai, buvai jau paradusi viltį ir jutai, kaip Tavo kūną ir sielą užplūsta šaltis su skausmu. Ir vos po kelių sekundžių, kurios Tau virto amžinybe, pagaliau pasigirdo mano verksmas. Tai buvo mažo kūdikėlio, bejėgiškai bandančio įsikabinti į gyvenimą, ašaros.
Nors jos gyvenimo pradžia buvo sunki, bet maža boružėlė (taip gydytojai mergaitę vadino) stengėsi ir kovojo, kiekvieną akimirką vis labiau stiprėjo ir augo. Jos noras gyventi buvo toks didžiulis, kaip ir motinos meilė...
Ačiū už tai, mama, kad man suteikei tiek daug – gyvenimą...
Ačiū už tai, kad priėmei gyvenimo siųstą išbandymą ir mane auginai, o ne palikai vienos tokiame didžiuliame pasaulyje.
Ačiū už tai, kad turėjai begalinę kantrybę, kai auginai, kad turėjai tą stiprybę, kurią turi visos mamos, kai vaikai auga ir krečia išdaigas ir kai juos reikia auklėti bei mokyti gyvenimo subtilybių.
Mamai vaikai visada liks vaikais, tas rūpestis ir meilė suteikia jėgų gyventi ir žengti per gyvenimą įveikiant visas kliūtis bei iššūkius.
Esu dėkinga, kad užaugau tokia, kokia esu, kokią Tu mane užauginai. Ačiū mama, kad mokei, auklėjai, barei. Tikiu, kad kiekviena pamoka, kurią man suteikei, man bus naudinga ir reikalinga auginant ir savo atžalas.
Kiekvieną dieną pagalvoju apie Tave ir prašau Dievo, kad Tau jis suteiktų daug stiprybės ir sveikatos. Kad galėtum gyventi ir džiaugtis kiekviena akimirka.
Man trūksta Tavęs, trūksta Tavo šilto apkabinimo, trūksta Tavo spindinčių akių, trūksta Tavo rankų...
Ir nors nesu šalia Tavęs, mintimis aš kasdien su Tavimi: ryte gerdama kavą prisimenu, kaip anksčiau mes tai darydavome kartu, ir dažnai nusišluostau ilgesio ašaras...
Man trūksta Tavęs, trūksta Tavo šilto apkabinimo, trūksta Tavo spindinčių akių, trūksta Tavo rankų...
Kas vakarą pasimeldžiu už Tave ir prašau atleidimo, kad nebuvau ideali dukra, kad užaugau ir išėjau į gyvenimą, kuriame nėra taip gera. Čia vieniša ir šalta...
Myliu Tave, mama, ir visada mylėsiu...
Branginu kiekvieną laimingą vaikystės prisiminimą. Jų buvo tiek nedaug, bet jie man neįkainojami. Kad ir kur bebūsiu, Tu visada būsi mano širdyje, nes Tu mano mama, mano vienintelė Mama.
Myliu, Monika
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Ačiū tau, Mama!“.
Daugiau apie konkursą ir jo sąlygas rasite paspaudę ant šios nuorodos.
Konkurse gali dalyvauti merginos ir vaikinai, moterys ir vyrai, kurie norėtų viešai paskelbti savo laišką Mamai ir padėkoti jai už pirmąją šypseną, kuria ji sutiko jus atėjusį į pasaulį, nors tos akimirkos ir neprisimenate.
Už pirmą garsesnį žodį, kuris skatino susimąstyti ir pagalvoti. Už priekaištingą jos tylą, kai iškrėtėte eilinę kvailystę, o tik vėliau pastebėjote, kad mamai tai kainavo gilesnę raukšlę veide ar per anksti pabalusius plaukus... Išliekite savo jausmus brangiausiam žmogui ir laimėkite rėmėjų isteigtus grožio prizus.
