Gydytoja anesteziologe-reanimatologe dirbanti K.Arlauskaitė prieš aštuonerius metus išsilaikė motociklininko teises ir pasinėrė į motociklų sportą (bekelės (enduras), krosas). Jos pomėgių sąraše dar puikuojasi krosfitas ir dviračiai, o štai neseniai į jį papuolė ir... suvirintojų kursai.
„Prieš dvejus su puse metų per varžybas patyriau traumą – antrąsyk per tą pačią vietą lūžo koja. Tai nutiko tą pačią dieną praėjus lygiai metams po to, kai per treniruotę tą koją nusitraukiau pirmą kartą. Tai privertė pristabdyti mėgstamą veiklą. Kadangi atsirado daugiau laisvo laiko, norėjosi jį užpildyti, išmokti ką nors nauja. Rinkausi tarp siuvimo ir suvirinimo kursų“, – pasakoja pašnekovė.
– Tokie nieko bendra neturintys užsiėmimai...
– Turi – ir vieno, ir kito reikia mokytis (juokiasi).
– Tai kaip nutiko, kad vis dėlto pasirinkote suvirinimo kursus? Nėra toks jau įprastas pasirinkimas, kaip kokia sporto šaka.
– Mano dienotvarkėje ir taip daug fizinės veiklos: ryte – krosfitas, per pietus – dviračiai, vakare – motociklas. Reikėjo ko nors kitokio. Be abejonės, manau, kad yra 101 kita įdomi sritis, tiesiog šitai nepasisekė – mes ten atėjome (juokiasi).
Feisbuke užkliuvo akis už suvirinimo kursų skelbimo, paskaičiau, patiko pati idėja ir formatas, kad nėra taip, jog nueisi ten ir tik elektrą deginsi. Kadangi vienai buvo liūdna, šiuos kursus Kalėdų proga padovanojau ir savo draugėms kolegėms, ir jos visos šaunuolės atėjo – joms patiko. Taigi dabar ir lankome mes keturios kolegės, dar viena mano draugė, iš pradžių buvo prisijungusi ir sesuo. Mūsų darbo grafikas toks, kad labai sunku susiderinti ir visoms kartu nueiti, bet stengiamės bent po kelias.
Kadangi vienai buvo liūdna, šiuos kursus Kalėdų proga padovanojau ir savo draugėms kolegėms.
– Papasakokite truputį apie tuos kursus, kas ten vyksta?
– Kursai susideda iš trijų dalių: suvirinimo pusautomačiu (MIG), TIG būdu ir elektrodais (MMA). Turiu pasakyti, kad labai įdomi buvo kursų rengėjo Tomo paruošta teorinė dalis – supranti, ką ir dėl ko čia darai. Paskui gali lankyti kursus pagal tai, ką nori mokytis daryti. Mes kol kas nebandėme paskutinės kursų dalies – suvirinimo elektrodais, nes labai dūmina, žiemą uždaroje patalpoje nusprendėme, kad mums to tikrai nereikia, vasarą iš smalsumo galbūt pabandysime.
– Tai ką ten virinate?
– Bet ką. Iš pradžių buvo staliukas, dabar aš pasiėmusi kėdutę. Susigalvoji kokį nors projekčiuką, kad tai nebūtų tiesiog metalo gabalas. Kol kas visa esmė – kad ranka išmoktų dirbti savarankiškai, nes įgūdžių ten tikrai reikia. Ir galvos reikia.
– Gal turite minčių, kur jums tai pravers kasdienybėje?
– Viena užsidariusi garaže tikrai nesiruošiu virinti. Man tai daugiau yra socialinis užsiėmimas, kursuose yra žmonių, ten linksma, smagu tuo užsiimti drauge su kitais.
– Kaip į tokį pasirinkimą reaguoja jūsų pažįstami vyrai, kolegos?
– Tiesą sakant, aš jų nuomonės neklausiu. Replikų sulaukusi nesu. Vienas kolega yra lankęs tuo kursus, kitas – irgi nori, tai tuoj ten visas mūsų skyrius eis (juokiasi).
– Suvirinimo kursai atsirado kaip būdas užpildyti laisvą laiką, tačiau didžioji aistra motociklams niekur nedingo. Kaip jie atsirado jūsų gyvenime?
– Netyčia. Matot, esu jautis pagal Zodiaką, kai jaučiui šauna mintis į galvą ir reikia paaiškinti, čia ir prasideda didžiausia problema (juokiasi). Tiesiog sugalvojau išsilaikyti motociklininko teises. Kai jautis sugalvoja, lieka tik laiko klausimas, kada tai įvyks. Aš tai padariau per keturias savaites nuo pirmosios minties.
Pradėjau važinėti keliais ir pamačiau, kad B kategorijos vairuotojai labai velnių priėdę ir piktybiški motociklininkų atžvilgiu. Buvau nustebusi, kad iš tiesų taranuoja, bando nustumti nuo kelio, nepraleidžia, ir čia nekalbu apie tai, kad ne netyčia ar nepamatė.
Kadangi neturėjau įgūdžių, nes mano pirmi važiavimai motociklu buvo tos penkios pamokos, egzaminas ir – į trasą, susiradau, kur juos galėčiau lavinti. Nuvažiavau pas Albertavičių į karjerą ir likau tam smėly. Gegužę gimtadienio proga pasidovanojau motociklą, po dviejų mėnesių – jau kitą.
Pradėjau važinėti keliais ir pamačiau, kad B kategorijos vairuotojai labai velnių priėdę ir piktybiški motociklininkų atžvilgiu.
Turėdavau po tris keturis motociklus, dabar turiu tik vieną – visiškas skurdas motociklininkui... Praėjusią vasarą nusipirkau labai gražų skrambliariuką „Yamaha XSR700“.
Motociklai yra pats nuostabiausias, žodžiais nenusakomas, nerealiausias pomėgis, kokį tik esu turėjusi. Labai tikiuosi, kad koja leis ir galėsiu grįžti. Labai to laukiu!
– Atrodo, kad jūs tokia visai pašėlusi moteris.
– Ne, aš normalus žmogus, tik neturiu problemų su fantazija (juokiasi).
– Esate medikė. Pasirinkdama šią profesiją realizavote vaikystės svajonę tapti gydytoja?
– Ne, visai netyčia. Padaviau prašymus studijuoti molekulinę biologiją, paskui galvoju: „Jėzus Marija, ką aš ten darysiu?“ Paskutinę dieną, paskutinę valandą nuvažiavau keisti prašymų, pakeičiau į mediciną ir įstojau.
Ji ir iš pradžių buvo tarp pasirinkimo variantų, tik kai nesi to čiupinėjęs, esi prigąsdintas, kad ten teks labai ilgai ir sunkiai mokytis, nors iš tiesų tai ne, nedrįsti rinktis. Man tikrai gerai sekėsi, įstojau iš pirmo karto, paskui – į internatūrą, vėliau – į rezidentūrą ten, kur ir norėjau.
Labiausiai gaila tų, kur matai, kad tai yra nuostabus žmogus, kuris gyvenime viską darė teisingai, bet jam labai nesiseka ligų, avarijų atžvilgiu.
– Kodėl pasirinkote būtent šią sritį?
– Nes man neegzistuoja „palauk“. Visur viskas vyksta labai lėtai, o reanimacijoje – viskas labai greitai, tik spėk.
– Jūsų darbas tikrai ne iš lengviausių, kaip sugebate atsiriboti nuo emocijų?
– Visuomenei mirtis, sunki liga yra tabu, apie tai dažniausiai niekas nekalba ir to neafišuoja. Ta pradžia, kai teko susipažinti su faktu, kad toks yra natūralus gyvenimas, gal irgi buvo nemaloni.
Dabar nėra taip, kad pacientai keltų stresą ar labai išgyvenčiau. Net dėl savo traumų, kurios buvo tikrai baisios ir grėsė invalidumas, nesijaudinau, nes žinojau, kad gali būti šimtą kartų blogiau.
Sunkiausias dalykas Lietuvoje, kalbant apie darbą, yra neadekvatūs pretenzingi giminaičiai, kurie tave visą dieną terorizuoja tiesiogine to žodžio prasme. Jei ne tai, būtų tobulas darbas.
Į reanimaciją paguldė partrenktą mano amžiaus dviratininką, kuris irgi važiavo panašiu maršrutu kaip aš. Deja, jo sužalojimai buvo be perspektyvų...
Kitas dalykas, dirbame reanimacijoje – ten dažnai miršta žmonės, tikrai buvo keletas tokių pacientų, prie kurių prisiriši, tad labai gaila jų netekti. O labiausiai gaila tų, kur matai, kad tai yra nuostabus, geras žmogus, kuris gyvenime viską darė teisingai, bet jam labai nesiseka ligų, avarijų atžvilgiu – nelaimės, kurios jį sužlugdo ir pribaigia. Tuos momentus išties sunku stebėti.
– Kokia buvo ta situacija dar rezidentūros pradžioje, apie kurią užsiminėte, kai teko susipažinti su faktu, kad toks yra realus gyvenimas?
– Į darbą važinėdavau dviračiu. Tuo metu man buvo gal 24-eri. Tik buvau pradėjusi dirbti ir į reanimaciją paguldė partrenktą mano amžiaus dviratininką, kuris irgi važiavo panašiu maršrutu kaip aš. Deja, jo sužalojimai buvo be perspektyvų... Nori nenori susitapatini: bendraamžis, dviratininkas ir, deja, jau baigiantis gyvenimą. Tokie momentai būna nemalonūs...
– Visada įdomu, kaip žmogus, dirbantis su sunkiais ligoniais, sugeba save performuoti.
– Žinokit, greičiau gyvenimas tave taip apdirba, kad tu tai priimi kaip natūralų dalyką.
– Bet dviračio, kaip suprantu, nemetėte?
– Ne (juokiasi). Bet keliais nebevažinėju, tik trasomis ir miškais. Ir su motociklu nuo kelio pabėgau. Drįsau grįžti tik praėjusią vasarą. Sugebėdavau važiuoti motokroso trasa, miškais, laukais, bekele, kliūčių ruožais per varžybas, man nebaisu šokti per trampliną, bet važiuoti keliu Lietuvoje yra baisu – tokia mūsų šaly vairavimo kultūra.
Sugebėdavau važiuoti motokroso trasa, miškais, kliūčių ruožais per varžybas, man nebaisu šokti per trampliną, bet važiuoti keliu Lietuvoje yra baisu.
Važinėti motociklu labai smagu, man patinka pati motociklo idėja, laisvės jausmas, bet keliuose jis nėra saugi transporto priemonė – ne dėl to, kad tu nemoki važiuoti, o dėl to, kad vieną dieną neišvengsi to, kuris nemoka.
– Pirmą kartą kojos traumą patyrėte per treniruotę, antrą – per varžybas. Papasakokite, kaip tai nutiko pastarąjį kartą?
– Ta trauma buvo absurdiška. Gulėjau su nulaužta koja, puikiai suvokiau, kad ji lūžo, nes tai net girdėjau, ir negalėjau patikėti, kad toks absurdas įvyko, nes praėjo lygiai metai, kai ją buvau susilaužiusi pirmą kartą, taigi antras kartas įvyko tą pačią dieną, o lūžis – per tą pačią vietą.
Tą dieną labai lijo, po vandeniu nepamačiau keturračio provėžų, ir jose motociklas man tarp kojų tiesiog prasisuko, rankena užkabino koją ir ją išlaužė. Nugriuvau tiesiai greitajai po ratais ir likus 15 metrų iki finišo. Sėdėjau sulaužyta koja ir galvojau: „Taip negali būti, kažkas tikrai tyčiojasi.“
– Ar varžybos nuo pat pradžių buvo jūsų siekiamybė?
– Neturėjau tikslo dalyvauti varžybose, bet taip susiklostė. Yra tokia nerašyta taisyklė, kad saugumo sumetimais po vieną negali važiuoti treniruotis į aikštelę, mišką ar trasą. Mano darbo grafikas yra dirbti paromis, dažnai būnu užimta savaitgaliais, visi kiti, tarp jų ir mano komandos nariai, dirba darbo dienomis, taigi man laiko atžvilgiu sunku suderinti su jais treniruotes. Kai organizuojami pasivažinėjimai po miškus, vyrai nelabai nori pasiimti moterį, nes neva trukdys, pradės zyzti, bus per sunku ir pan.
Taigi varžybos, bent jau man, buvo auksinė niša. Per jas yra paruošta trasa, leidžia daug žmonių, važiuoji pats sau kaip nori, kiek nori, kada nori, tos trasos visada būna įdomios, tad nereikia ieškoti kokių nors įdomių vietų. Jei kas nors nutiktų, šalia visada bus pagalba.
Tos varžybos man buvo treniruočių niša, kur galiu pasivažinėti, daryti tai, ką mėgstu. Aš ten niekam netrukdydavau, konkuruodavau pati su savimi, nes daugiau moterų nebūdavo – organizatoriai neapsikentę padarė man atskirą klasę.
Pačios varžybos nėra tas dalykas, kuris man patinka – draskytis, plėšytis, bandyti kam nors per galvą „pervažiuoti“. Aš mėgstu lipti pati per save, bet ne per kitus.
Varžybos man buvo treniruočių niša, kur galiu pasivažinėti, daryti tai, ką mėgstu.
– Kokiose varžybose esate dalyvavusi ir kokių laimėjimų pasiekusi?
– Motociklų sporte yra daug subkategorijų, esu dalyvavusi motokroso, enduro varžybose, tačiau jos vyksta daugiausia Latvijoje ir Estijoje, Lietuva neturi galimybės jų organizuoti dėl gamtos apsaugos įstatymų. Taip pat esu dalyvavusi „cross country“, enduro sprinto varžybose, Pabradės ralyje. Daug varžybų būna per sezoną, tad beveik visos vasaros ir savaitgaliai būdavo parduoti, bet labai maloniai (šypsosi).
Nežinau, ar galima pavadinti laimėjimu, kai savo klasėje konkuruoji pats su savimi, tai būdavau arba pirma, arba pirma (juokiasi). Vieną kartą Estijoje turėjau konkurentę, bet ji važiavo tik vieną dieną, tad automatiškai laimėjau aš, nes važiavau abi.
Tiesa, Lietuvos „Cross Country“ varžybose būdavo dar trys moterys. Tai ten įvairiai – ir pirma, ir antra, ir trečia vietos.
„Moterų rezultatas kartais būna geresnis nei vyrų“
Suvirinimo pradžiamokslių ir „Atvirų metalo dirbtuvių“, kuriose lankosi ir K.Arlauskaitė su kolegėmis, idėja kilo Tomui Kaminskui. Jis daugelį metų dirbo Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mechanikos fakulteto Medžiagotyros ir suvirinimo katedroje, o pastaruoju metu savo patirtimi dalijasi su profesinės mokyklos suvirinimo specialybės mokiniais. Pasak jo, į organizuojamus suvirinimo kursus ateina labai įvairūs žmonės.
„Viena dalis – mėgėjai kurti ir meistrauti arba dirbantys kūrybos srityje, kita dalis – norintys pagilinti savo technines žinias suvirinimo srityje. Tačiau nemažai yra ir tokių, kurie į šiuos mokymus žiūri kaip į pramogą.
Pavyzdžiui, Kristina ir jos kolegės. Merginos dalyvavo suvirinimo pradžiamokslyje, vėliau atėjo pasigaminti pasiūlyto modelio staliuką, galiausiai Kristina panoro pasidaryti dar vieną savo asmeniškai susigalvotą staliuką. Atėjo, aptarėme jos viziją, pasigamino sau unikalų baldą“, – pasakoja T.Kaminskas.
Vyro teigimu, į kursus užsuka ir daugiau moterų, daugiausia – menininkės, dizainerės, architektės, kurioms tai naudinga profesine prasme, norisi praplėsti savo akiratį, pagilinti žinias – daugiau sužinoti apie metalus, metalo apdirbimą, suvirinimą ir pan. Yra moterų, pasak pašnekovo, kaip štai medikių grupė, kurios čia ateina iš smalsumo, noro šį tą išmokti ir tiesiog gerai praleisti laiką.
Moterims tikrai puikiai sekasi – tai lemia ir moteriškas kruopštumas, ir preciziškumas, o rezultatas kartais būna geresnis nei vyrų.
„Čia panašu, kaip nueiti į šaudyklą pašaudyti arba, tarkime, į molinių puodų lipdymo kursus – susilipdytum sau puodą, bet nereiškia, kad tapsi puodžium“, – lygina T.Kaminskas.
Kad tokiuose kursuose lankosi moterys, pasak T.Kaminsko, nestebina nei jo, nei ten ateinančių vyrų, kurių čia – dauguma. Visi tarpusavyje gerai sutaria, o tai, kad toks užsiėmimas kaip suvirinimo kursai tinka tik vyrams, pašnekovas vadina stereotipiniu požiūriu.
„Moterims tikrai puikiai sekasi – tai lemia ir moteriškas kruopštumas, ir preciziškumas, o rezultatas kartais būna geresnis nei vyrų“, – teigia T.Kaminskas.
