Kartu su adme.ru pabandykime pažinti savo sąmonę ir rasti atsakymus į šiuos ir kitus įdomius klausimus.
Viskas tik blogėja
Ar pastebėjote, kad kasmet viskas aplinkui tampa vis blogiau? Taip mąstyti mus priverčia vadinamasis „negatyvumo efektas“. Dalykas tas, kad žmogaus pasąmonė linkusi daugiau dėmesio kreipti į blogas naujienas. Mokslininkai mano, kad mes pasąmonėje vertiname blogas naujienas kaip svarbesnes.
Būtent todėl mums atrodo, kad situacija pasaulyje su kiekviena diena vis blogėja. Nors, pavyzdžiui, kanadiečių ir amerikiečių psichologas Stevenas Pinkeris vienoje savo knygų teigia, kad nusikaltimų, smurto, nelaimių pasaulyje su kiekviena diena vis mažėja.
Su automobiliu saugiau
Neslėpkime, praktiškai kiekvienas žino, kad lėktuvas, priešingai negu automobilis, yra saugiausia transporto priemonė pasaulyje. Anot statistikos, galimybė žūti automobilio avarijoje yra gerokai didesnė negu lėktuvo katastrofoje. Bet mūsų smegenys atsisako priimti šį faktą, ir todėl mes užtikrintai sėdime prie automobilio vairo, o lėktuve drebame kaip epušės lapas.
Šis fenomenas priverčia mus bijoti teroristinių atakų ir visai negalvoti apie daug realesnį pavojų, pavyzdžiui, kritimą nuo laiptų.
Taip pat skaitykite: TESTAS: sapnų raktas
Aš visada teisus
Mes mėgstame sutikti su tais žmonėmis, kurie sutinka su mumis. Štai kodėl mes renkamės į mus panašius žmones: su panašiu požiūriu, sprendimais ir pageidavimais.
Mums nepatinka asmenų grupės, atskiri žmonės, interneto svetainės ir pan., kurie priverčia mus suabejoti savo teisumu. Amerikiečių psichologas Burrhusas Fredericas Skinneris šį reiškinį pavadino „kognityviniu disonansu“.
Šis reiškinys atveda prie „pritarimo šališkumo“ efekto: mes dažnai vertiname tik tą informaciją, kurią veikia mūsų sąmonėje jau egzistuojantys vertinimai, ir ignoruojame viską, kas su tais vertinimais konfliktuoja ar grasina sunaikinti mums įprastą pasaulio vaizdinį. Beje, internetas tik stiprina šią tendenciją.
Herbas ar skaičius
Mes dažnai esame įsitikinę, kad praeities įvykiai kažkaip gali paveikti mūsų dabartį. Šis reiškinys yra vadinamas „lošėjo klaida“. Paprasčiausias pavyzdys – monetos metimas. Jeigu 5 kartus iš eilės iškris skaičius, mes būsime šventai įsitikinę, kad kitą kartą būtinai iškris herbas, nors tikimybė išlieka tokia pati – 50/50.
Panašiai veikia „pozityvių lūkesčių“ spąstai, būdingi lošėjams: jiems klaidingai atrodo, kad po kelių pralaimėjimų iš eilės sėkmė tiesiog privalo jiems nusišypsoti ir atnešti pergalę. Bet juk tikimybė išlieka ta pati – 50/50.
Vis tiek buvo verta
Kiekvienas iš mūsų gali prisiminti situaciją, kai įsigijome nereikalingą ar per brangų daiktą. Tačiau užuot nešę pirkinį atgal, mes įtikiname save, kad „vis tiek buvo verta“. Taip jau yra užprogramuotos mūsų smegenys – kai mes padarome kokią nors kvailystę ar priimame neracionalų sprendimą, mūsų smegenys mus „paguodžia“, o mes netgi pradedame galvoti, kad rizika pasiteisino, ir antrą kartą mes pasielgtume lygiai taip pat.
Blogas, nes svetimas
Mūsų įgimtas poreikis – jaustis kolektyvo dalimi. Šis poreikis susijęs su oksitocinu, vadinamuoju „meilės hormonu“. Viena vertus, jis padeda mums sukurti glaudžius santykius vieniems su kitais, kita vertus, sukuria atvirkštinę situaciją: atstumia visus tuos, kurie nepakliūna į mūsų „rato“ ribas. Šis hormonas daro mus įtarius, skiepija baimę ar tam tikrą aroganciją kitiems, „svetimiems“ žmonėms.
