Romantika po burėmis
„Aš buriavimą atradau per romantiką. Prieš dvejus metus Trakuose bičiulis paplukdė, pagalvojau, kodėl gi nepradėti? Prieš tai su buriavimu neturėjau jokių reikalų“, – prisipažįsta Mykolas. Sužinojęs apie Mozūruose vykstančią regatą su tokiu pat žaliu draugu Kristijonu nusprendė joje dalyvauti.
„Tą pirmą kartą atplaukėm visiškai be patirties. Išsinuomuojom laivą be vebastų, buvo balandžio mėnuo ir labai šalta. Tai atsivežėm radiatorių, juokinom visus su juo ir gavom pravardę „tai tie, su radiatorium“. Iš mūsų visi juokėsi“, – prisimena Mykolas.
Iš pirmos regatos vaikinai parsivežė trečią vietą, nes jų klasėje dalyvavo tik trys laivai.
„Parsivežėm krūvą taurių, buvo labai linksma. Linksmiausia buvo tai, kad nežuvom, nes buvom patekę į bročingą, kai laivas pradėjo nevaldomai suktis aplink savo ašį. Buvo labai baisu. Tai atsiranda iš nemokėjimo valdyti jachtos. Tokiu atveju reikia iškelti priekinę burę – stakselį, o mes ją suskleisdavom, nes buvo labai stiprus vėjas ir mes pagalvojom, čia dėl jo. Kaip tik pašalinom vaistą ir mus dėl to suko“, – įspūdžius iš pirmos regatos dėsto Mykolas.
Buriavimas yra laisvė – ir esi gamtoje, ir sportuoji, ir bendruomenė yra labai įdomi ir daugiasluoksnė.
Kristijonas buriavimą įvardija naujuoju savo hobiu. „Anksčiau mane buvo užvaldę motociklai, paskui ta aistra prigeso, vėliau buvo stalo tenisas. Dabar apsistojau ties buriavimu, nes man čia yra tokia laisvė – ir esi gamtoje, ir sportuoji, ir bendruomenė yra labai įdomi ir daugiasluoksnė. Labai įvairialypis užsiėmimas, kadangi yra galimybė labai giliai lįsti ar į navigaciją, ar į konstrukcinius, varžybų klausimus, tai neišsemiama sritis su savo istorija. Labai plati ir užkabinanti sritis“, – užsidegęs pasakoja vaikinas ir pabrėžia dar vieną privalumą – galimybę su bendraminčiais buriuoti vasarą.
Vieniems svarbu rezultatas, kitiems – procesas
Mozūrų regatoje plaukę vaikinai, paklausti, kas jiems svarbiausia regatose, bendros nuomonės neturi. Mat kiekvienam buriavimas reiškia skirtingus dalykus.
„Mūsų komanda yra labai skirtinga. Vieni nori rezultato ir azarto, kitiems labai svarbus procesas ir tie plukimo metu randami pojūčiai, vėjas, saulė, šokis su vėju. Nes tai yra stichija, kur raumenų jėga nieko nepadarysi. Čia ne dviračiu važiuot, kur stipriau paminsi ir laimėsi. Čia reikia subtilumo, pajusti ir susikalbėti su vėju“, – pasakoja Mykolas.
Vaikinai neslepia, kad nėra iš tų, kurie buriavo nuo pat vaikystės. Atėję visiškai iš šalies ir be praktikos, išklausė kursus ir „įkrito“ į vandenį. Tad visa patirtis ateina iš regatų, kuriose dalyvaujant gauni daug praktikos. Be to, buriuojant ežeruose reikia priimti daugiau sprendimų, čia daugiau veiksmo ir vertinga kiekviena minutė. Kai jūroje esi vos ne turistas, nes tik „paimi kursą“ ir sėdi.
Buriavime su raumenų jėga nieko nepadarysi. Čia reikia subtilumo, pajusti ir susikalbėti su vėju
„Mentoriaus neturim, gal dėl to ir verdam savo sultyse. Bet, kita vertus, visos mūsų pamokos labai aiškiai mums įsirėžia. O plauktum su mokytoju, jis pasakytų, ką tau daryt ir nuo tavęs kaip nuo žąsies vanduo nubėgtų. O kai vos vairo nesulaužai, įsimeni visam laikui, kad jį reikia priveržti“, – kvatojasi Mykolas.
Kristijonas tokias patirtis lygina su egzaminu mokykloje ar universitete. „Kai ko nors nemoki ir gauni tą klausimą per egzaminą, tai tada taip išmoksti per egzaminą, kad visam gyvenimui žinai. Man labai veikia toks principas. Ir kai mes atvažiavom iš karto į regatą, nieko nemokėdami, aišku, gal kiek per daug rizikavom, bet visos tos pamokos jau labai gerai išmoktos. Tačiau mentorius visgi būtų neblogai“, – šypteli jis.
