„Turime karvę, penkis ožius, du avinus, septynias vištas, šunis, katę, keturis triušius. Stengiamės kuo geresnę mitybą suteikti, kuo geresnes sąlygas, kad jie paprasčiausiai gyventų ne taip, kaip gyvendavo išnaudojami fermose arba pas kitus žmones, kurie juos laikydavo kaip produkcijos gyvūnus“, – sako VŠĮ „Trys paršeliai“ įkūrėjas Edvardas Stalionis.
Gyvuliai pas Viktoriją ir Edvardą gyvena iki gyvenimo galo – jie augintinių neskerdžia.
„Mes priimame žemės ūkyje išnaudojamus gyvūnus. Aišku, ir kailiniai gyvūnai – audinės ar lapės – priskiriami žemės ūkiui, tačiau mes jų nepriimame. Ir, tarkim, prieš porą savaičių važiuojant keliu bėgo senas šuo, tai, žinoma, nepalikome mes jo, kad nutrenktų mašinos ar kažkas nušautų. Mes jį parsivežėme pas save“, – apie tai, kokius gyvūnus priglaudžia, pasakoja VŠĮ „Trys paršeliai“ įkūrėja Viktorija Naujokaitė.
Edvardas prisimena, kad karvė į jų namus atkeliavo iš vienos sodybos, iš kurios ji turėjo būti vežama į skerdyklą. Avinai į Viktorijos ir Edvardo prieglobstį buvo atvežti iš veterinarijos gydyklos, į kurią pateko, kai juos išgelbėjo veterinarė.
„Mes turime vištų dedeklių ir mišrūnių, kurias visi žino kaip mėsines vištas, arba broilerius. Organizacijos „Tušti narvai“ jos buvo išgelbėtos iš didžiulės pramoninės fermos, kurioje laikoma apie 200 tūkst. vištų. Jos atrodė baisiai, buvo be plunksnų, išsigandusios. Pirmą kartą, kai padėjome ant žemės, jos tiesiog nežinojo, ką daryti, kokią minutę stovėjo, nes jų visas gyvenimas buvo metaliniame narve susigrūdus ir be saulės šviesos“, – apie išgelbėtus paukščius pasakoja Viktorija.
Merginai vištos ypač įdomios. „Man jos – vieni mylimiausių gyvūnų. Kažkodėl man labai patinka jomis rūpintis. Jos paneigia visus žmonių stereotipus, kad višta yra kvaila. Keista, kodėl niekas nesako, kad kanarėlė yra kvaila ar žiurkėnas yra kvailas. Mes įsigyjame tą gyvūną ir žiūrime į jį kaip į mielą gyvūnėlį, nors jis mažesnio intelekto negu višta“, – svarsto Viktorija.
Net ir piktai nusiteikusių gyvulių, atkeliavusių į šiuos namus, būdas pakinta.
