Gyvūnų mokslą studijuojantis, apie herpetologijos dėstytojo darbą svajojantis ir kontaktiniame zoologijos sode „Zoopark“ Kaune dirbantis Gerardas Paškevičius stebina savo išskirtinėmis žiniomis apie augintinius, o sužinoti apie juos išties labai įdomu.
Tarp Ukmergės ir Kauno gyvenantis specialistas abiejuose miestuose turi egzotinių augintinių, tačiau gimtojoje Ukmergėje kolekcija yra didesnė. Užsukę į Gerardo namus pirmiausia susipažįstame su papūgėle, kuriai nėra nieko maloniau, nei būti šalia šeimininko ir laukti, kada šis ją paglostys. Laisvai skraidžiojanti papūga suteikia žavesio visiems namams: „Ji, beje, mėgsta ir paerzinti mano laikomus roplius“, – juokiasi Gerardas, pasakodamas apie papūgos nimfos Fyfos išdaigas ir tai, kad ji gamtinius reikalus atlieka maždaug kas septynias minutes.
„Papūgos taip paprastai nepaglostysi – ji turi prisirišti prie žmogaus, jausti jo kvapą. Tai labai protingi gyvūnai. Net ir aš negaliu visada jos glostyti, kaip noriu. Daug kas sako, kad kalba su gyvūnais, bet mažai kas jų klausosi“, – bendravimo su augintiniais ypatumus aiškina G.Paškevičius, laikantis smauglį Deltą, gyvalazdes, Taivano žaltį Rikį, didįjį gerozaurą Geną, Kalifornijos karališkąją gyvatę Retro, leopardinį gekoną Afroditę, Brazilijos rožiniaplaukį paukštėdą Šarlotę, Azijos miškų skorpioną, tris Madagaskaro tarakonus, purpurinį medlaipį ir kitus.
„Kuris mylimiausias? Visi – jie man kaip vaikai, todėl negali pasakyti, kad vieną myli labiau nei kitą. Visi jie unikalūs, asmenybės, turintys savo charakterį. Su visais augau ir tobulėjau.“
Pirmasis egzotinis gyvūnas – žaltys, skaičiuojantis 13 metus
Kadangi Lietuvoje ne daug kas ryžtasi laikyti egzotinius gyvūnus, o jų Gerardo kolekcijoje išties labai daug, įdomu sužinoti, kaip kilo tokia mintis? Dažnas juk renkasi tokius gyvūnus kaip šunį ar katę, kurie lietuviams įprasti.
„Aš visada buvau keistuolis. Man labai nepatiko, kad žmonės nori, jog visi būtume vienodi, tokie patys. Tas pats galioja ir gyvūnams, kadangi visi augina kates, žiurkėnus ar šunis. Aš visada norėjau įrodyti, kad gyvatė gali būti toks pats fantastiškas gyvūnas kaip katė ar šuo.
Kai man buvo 9 metai, „Ukmergės zoocentre“ atsirado žalčiukų. Jie kainavo 200 Lt – o vaikui tai juk kosminiai pinigai! Pasiryžau susitaupyti šią sumą – nepirkau jokių ledų, bandelių ir taip pusę metų kaupiau kapitalą taupyklėje. Kai susitaupiau, pasakiau tėvams, kad perku žaltį.
Kiekvienas gyvūnas, kuris turi burną, gali padaryti žalos. Kai gyvūnas yra stresinėje situacijoje, jis turi priimti sprendimą „Spruk“ arba „Pulk“.
Tėvai mane paskatindami nupirko terariumą, kuriame dabar gyvena pirmasis mano žaltys Rikis – jam jau 13 metų, o užsiauginau jį nuo sliekiuko dydžio – 20 cm (dabar jis daugiau kaip 2 m)“.
Gerardas sako, kad jie kartu augo: „Jis buvo vaikas, ir aš buvau vaikas. Mokėmės viens kitą pažinti, kadangi jis man tai įkąsdavo, tai aš jam uodegą netyčia priverdavau su terariumo dangčiu. Buvo visko. Tačiau viso to rezultatas, kad aš turiu fantastišką „rankinį“ žaltį, kuris buvo nukeliavęs ir į Latviją, ir į Palangą. Aš jį visur veždavausi.“
Gerardo namuose apsilanko ir vaikai, kuriems smalsu ir smagu apžiūrėti, paliesti egzotišką kolekciją. Klausiu, ar žaltys negali sukelti pavojaus? Daugeliui ropliai atrodo grėsmingi.
„Kiekvienas gyvūnas, kuris turi burną, gali padaryti žalos. Kai gyvūnas yra stresinėje situacijoje, jis turi priimti sprendimą „Spruk“ arba „Pulk“. Jeigu žaltys spaudžiamas, jis nekentės, gali kirstelėti. Tačiau žalčiai yra nenuodingi, be to, savąjį aš pažįstu, žinau, kada jaučiasi nepatogiai, stresuoja, ir jį iškart paimu į savo rankas.“
Specialistas pasakoja, kad visos gyvatės kerta tik tada, kai negali išvengti pavojaus. Iš pradžių jos bando vengti kontakto, šnypščia, šliaužia S forma, kerta į orą taip parodydamos, kad puls, jeigu nuo jų neatstosi. Gali įgelti ir tada, jeigu ant jos užminate, tačiau nė viena nepuls žmogaus be priežasties, nes jos nėra teritoriniai gyvūnai.
Jo laikoma Kalifornijos karališkoji gyvatė ypatinga tuo, kad mėgsta pasikandžioti ir netgi valgo kitas gyvates. „Kodėl jos vardas Retro, greičiausiai jau nereikia aiškinti – jos spalvos itin klasikinės. Beje, mėgstamiausia jos gyvatė, kurią valgo – tai barškuolė“, – pasakoja Gerardas.
Gerardas turi patarimų ir grybautojams: „Jeigu bijote gyvačių miške – trepsėkite, tai jas gąsdina ir jos slepiasi. Gyvatės negirdi išorinių garsų, ką mes kalbame. Jos turi vidinę ausį ir girdi visu kūnu, t. y. jaučia visu kūnu vibracijas.“ Įdomu ir tai, kad gyvatė gali pajausti moters ciklą ir netgi įvairias ligas.
Didelė problema – netinkamai laikomi egzotiniai augintiniai
Pašnekovas džiaugiasi, kad Lietuvoje apskritai galima laikyti roplius, nors yra šiek tiek nusivylęs, kad daugiausia laikomos „banalios“, populiarios rūšys, be to, dažnai netinkamai. „Kaimyninėje Latvijoje apskritai yra draudžiama laikyti bet kokius šliaužiojančius gyvūnus“, – sako roplių augintojas.
Labiausiai Gerardui nepatinka tai, kad daugelis žmonių nori laikyti egzotinius gyvūnus, tačiau visiškai neišmano to, ką daro, ir pakenkia savo augintiniams.
Labiausiai Gerardui nepatinka tai, kad daugelis žmonių nori laikyti egzotinius gyvūnus, tačiau visiškai neišmano to, ką daro, ir pakenkia savo augintiniams.
„Kuo mes gyvatę šersime natūraliau, taip, kaip gamtoje (pelėmis, žiurkėmis, žiurkėnais, degu, paukščiukais ir pan.), tuo daugiau ji gaus naudingų medžiagų ir bus sveikesnė“, – sako Gerardas, kalbėdamas apie roplių mitybą.
Šiuo metu Lietuvoje gyvatės šeriamos trimis būdais – šaldytomis pelėmis, šaldytomis pelėmis su vitaminais ir gyvomis pelėmis. Būtent pastarasis mitybos būdas specialistui atrodo naudingiausias, kurį ir taiko saviems augintiniams.
„Štai smauglį ištraukiau iš mirties nagų. Jis gyveno pas žmogų, kuris vežiodavo jį po mokyklas, laikydavo šaltai, todėl gyvatė labai sirgo. Padariau viską, kad ją išgelbėčiau, ir nors liko tam tikrų problemų, ji negyvens 30 metų, kaip turėtų, tačiau situacija šiandien yra labai gera“, – džiaugiasi Gerardas.
„Dažniausia bėda, kad žmogus, įsigijęs gyvūną, nežino, koks jis bus, koks užaugs. Viena, jeigu žmogus įsigyja kukurūzinį žaltį, kuris užaugs iki 1,20 m, ir visai kas kita, kai nežino, kad jo įsigytas tigrinis pitonas pasieks 6 m. Tai – kaip idiotas su pistoletu, kuris gali sužeisti ir save, ir kitus. Prieš nusiperkant visada pasidomėkite, nes dabar zoologijos sodas kone kasdien sulaukia skambučių – „gal reikia smaugliuko, gal reikia pitoniuko“?
Kodėl žmonės pasiryžta egzotikai, jeigu nieko neišmano? „Tai mada – tokie gyvūnai tampa namų dekoracija. Man išvis baisu, kad elementariuose skelbimų portaluose yra pardavinėjami ropliai, ir tu matai, kiek nesąmonių prirašyta apie jų priežiūrą, kokios jų laikymo sąlygos. Apskritai, daug yra nelegalių daugintojų, kurių niekas nekontroliuoja.
Aš už tai, kad laikantys egzotinius gyvūnus mokytųsi specialiuose kursuose, kad turėtų elementarią patirtį, kaip juos auginti. Pasižiūrėkite, žmonės nemoka šunų auginti, mano, kad būda ir grandinė yra labai gerai, tai ką kalbėti apie gyvatę, kilusią iš Taivano?“
Nuo „kompleksuotų“ vorų iki „dinozauriškų“ driežų
Gerardas sako, kad noras auginti vis daugiau egzotinių gyvūnų palaipsniui vis labiau augo. Tačiau Gerardas niekada neįsigydavo tokio, apie kurį nežinotų visko – jis labai domėdavosi jo gyvenimo ir laikymo sąlygomis, psichologija. „Niekada nebuvo taip, kad pirkčiau ir paskui galvočiau – kur jį man dėti? Kiekviename mano terariume „įtaikyta“ tokia rūšis, kuri gerai jaučiasi.“
Ilgainiui šalia roplių atsirado ir skorpionai, tarakonai, vorai. „Pradėjau domėtis arachnologija, vorai man atrodė paslaptingi, o jų elgsena labai įdomi – mane visa tai žavėjo. Lietuvoje matome mažučius voriukus, o juk jie gali būti ir delno dydžio! Man pavyko įsigyti tokius vorus, kokių trokštu, ir dabar pas mane gyvena du tarantulai ir net skorpionas, kuriais aš velniškai didžiuojuosi.
Vieną tarantulą užaugino mano mergina nuo mažučio, o antrą nuo jos gavau dovanų per Kalėdas. Tiesa, voro patelės aš negaliu paimti ant rankų, nes ji labai agresyvi. Išvis patelės yra kompleksuotos, įsitempusios, mano laikoma netgi apmėto alergizuojančiais plaukeliais, kurie auga ant jos užpakalinės dalies, ir jeigu jie patektų į akis ar burną, būtų tikrai nelinksma.
Su vorais yra visiškai kitaip negu su ropliais – jų atmintis – vos 24 valandos. Jie gyvena savo teritorijoje ir laukia maisto, ir yra labiau tinkami pasižiūrėti per stiklą. Tik patyręs ir atsakingas augintojas gali paimti vorą ant rankų.“
Priežiūros augintiniai reikalauja mažai, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ir kitaip. „Svarbiausia – mitybos režimas ir švarus vanduo. Jeigu viskas įrengta tinkamai, priežiūros reikia tikrai labai mažai. Gyvatei to dėmesio daug nereikia, tačiau reikia žinoti, kada ją galima paimti ant rankų, o kada ne. Jeigu ji pavalgiusi, geriau netrukdyti.
Driežai yra asmenybės. Jų reikia paklausti – ar galiu tave paimti ant rankų? Jeigu driežas neturės nuotaikos, tuomet jis bėgs, draskysis, o štai kitu atveju gali jį ant kelių pasidėjęs visą „Titaniko“ filmą peržiūrėti.
Su driežais kitaip – juos galima beveik visada pasiimti, tačiau jie yra personos, asmenybės. Jų reikia paklausti – ar galiu tave paimti ant rankų? Jeigu driežas neturės nuotaikos, tuomet jis bėgs, draskysis, o štai kitu atveju gali jį ant kelių pasidėjęs visą „Titaniko“ filmą peržiūrėti.
Driežai – tarsi drakonai. Turiu vieną, kurio akys pasakoja istoriją – tai fantastiško grožio akys, tokių nebūsite matę. Kai žiūriu į jas, aš matau dinozaurų laikus, namo dydžio paparčius, mašinų dydžio laumžirgius, atrodo, kad dinozaurai ir buvo tokiomis akimis“, – žavisi G.Paškevičius.
Kadangi jis gyvena tarp dviejų miestų, likusiais gimtojoje Ukmergėje augintiniais turi pasirūpinti tėvai: „Prie visko priprantama“, – juokauja Gerardas, paklaustas, ar tėvams nėra sudėtinga rūpintis egzotiniais augintiniais. Beje, Gerardas ir savo mylimąją įtraukė į egzotinių gyvūnų pasaulį. „Aš negalėjau pasirinkti merginos, kuri nemylėtų egzotikos. Iki manęs ji net nežinojo, kad kas nors gyvates augina ir laiko namuose, tačiau dabar susidomėjo ir pati įsigijo Afrikos naminę gyvatę. Ji užauga visai nedidukė, tačiau atrodo fantastiškai.“
Svajoja dėstyti herpetologiją
Gerardas sako, kad jį supo daug autoritetų (nuo Antano Slučkos iki Ričardo Kazlausko, S.Barausko ir daugelio kitų), jis daug skaitė, domėjosi žymiais užsienio herpetologais ir tai jam padėjo susiformuoti savo asmenybę.
„Tokių žmonių, kaip aš, Lietuvoje nėra daug, kurie gilintųsi į tokią sritį (herpetologiją), o aš norėjau mokyti kitus ir šviesti, siekti kažko daugiau. Labai norėčiau būti universiteto dėstytojas ir dėstyti herpetologiją, tačiau pirmiausia turiu užbaigti bakalauro, o vėliau magistro studijas“, – pasakoja G.Paškevičius.
Kodėl traukia būtent egzotiniai gyvūnai? „Jie yra nesuprasti. Ir aš esu nesuprastas. Ir aš noriu parodyti visuomenei, kad tai yra fantastiški, nuostabūs gyvūnai, kuriais tinkamai rūpindamasis tu gali turėti ištikimiausią draugą. Svarbiausia tai, ar tu myli roplį, kadangi būtent taip sukursite artimą ryšį.
Norėčiau laikyti ir dar vieną smauglį iš kito regiono, pagalvoju ir apie nuodingą gyvatę, tačiau labai nuodingai dar nepasiryžau – tai kitokia patirtis, profesionali lyga, o aš, manau, esu aukštoje, tačiau dar ne profesionalioje lygoje. Turiu retų rūšių, kurias ateityje veisiu, tačiau nuodingai gyvatei dar reikia laiko ir patirties. Svajonių turiu tikrai daug ir jų tik daugės.“
