Vilniuje gimęs ir užaugęs, o šiuo metu Kaune gyvenantis Artūras, paklaustas apie pomėgius, sako, kad jų turi daug: lenktynės simuliatoriuje („simracing“), programavimas, modelių gamyba, miniatiūros („scale modeling“), kompiuteriniai žaidimai, tik, pasak jo, visada trūksta laiko daryti tai, ką norisi, tad tenka dėliotis prioritetus. O pirmoji vieta jo prioritetų sąraše atitenka astrofotografijai.
Šeštus metus į ją pasinėręs jaunas vyras turi kuo didžiuotis – jo pastangas nufotografuoti astronominius objektus šiemet įvertino Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA) ir sausio 16-ąją vieną Artūro fotografijų paskelbė dienos nuotrauka.
„Iš pradžių negalėjau atsitokėti. Mano žiniomis, daugiau lietuvių nuotraukų jie nebuvo parinkę, aš – pirmasis, tad jausmas ypatingas“, – sako astrofotografas.
NASA dėmesį patraukusioje nuotraukoje užfiksuota IC342 galaktika, dar vadinama „Pasislėpusiąja“ galaktika. „Taip pavadinta todėl, kad ji matoma per mūsų galaktikos spiralinę ranką, tad jos šviesą uždengia mūsiškė galaktika. Tai sukelia tam tikrų keblumų siekiant išgauti kontrastingą jos nuotrauką, bet man tai pavyko“, – džiaugiasi Artūras ir juokdamasis priduria, kad dėl to, jog galėtų nufotografuoti, mūsų galaktika savo spiralės nepatraukė, tiesiog jam pavyko padaryti daug gerų kadrų ir daug dėmesio skyrė jiems apdoroti.
„Tai truko kelias savaites, nes vis nepavykdavo išgauti patinkančio rezultato, bet darbas atsipirko su kaupu. Naudota įranga: 25 cm Niutono sistemos teleskopas, EQ6 montuotė, „SX-694 Mono CCD“ kamera. Bendra ekspozicija – 26 valandos“, – pasakoja pašnekovas.
Visada domino kosmosas, bet niekada nebuvo galimybių arba postūmio tuo užsiimti.
Su Artūru kalbame apie astrofotografiją, astronominius objektus ir svajones kosmose atrasti ką nors nauja.
– Kada ir kodėl pradėjote fotografuoti astronominius objektus, dangaus kūnus?
– 2013 m. rudenį sužinojęs, kad draugas įsigijo teleskopą, nusprendžiau įsigyti ir aš. Visada domino kosmosas, bet niekada nebuvo galimybių arba postūmio tuo užsiimti.
Maždaug metus užsiėmiau tik vizualiniais stebėjimais, ne itin dažnais, ir pradėjau lankytis Lietuvos astronomijos mėgėjų forume „Albireo“. Ten pirmą kartą realiai pamačiau, kaip žmonės fotografuoja, kaip apdoroja nuotraukas, kad mėgėjai gali išgauti labai neblogų rezultatų. Tai mane sužavėjo ir po truputį pradėjau kaupti įrangą.
Iš pradžių už gerą kainą įsigijau naudotą teleskopą, kurį ir dabar tebenaudoju, ir labai džiaugiuosi, kad jo neatsikračiau. Tada įsigijau montuotę, fotoaparatą („Canon 550D“) ir 2015 m. vasario 15 d. padariau pirmąją savo astrofotografiją.
Tas jausmas, kuris užplūdo pirmą kartą pamačius vaizdą fotoaparato ekranėlyje, yra nerealus. Jis vis dar mane aplanko ir yra vienas tų dalykų, kurie mane skatina ir toliau užsiimti šiuo pomėgiu, ieškoti naujų technikų, eksperimentuoti, mokytis, dalytis rezultatais su kitais žmonėmis ir apie tai pasakoti.
– Birželį esate pakviestas dalyvauti festivalyje „Postcosmos“ ir papasakoti apie astrofotografiją. Pristatydami jus organizatoriai aprašyme panaudojo tokį apibūdinimą, kad esate vienas tokių žmogelių, kuris šiaip sau išeina į kiemą ir nupyškina kadrą, vertą NASA dėmesio. Ar tikrai viskas taip paprasta? Kiek užtrunka nufotografuoti vieną ar kitą dangaus kūną?
– Šį sezoną (jis prasideda rugpjūtį) fotografuoju išskirtinai iš namų kiemo, tad galima sakyti taip, išeinu į kiemą, susinešu įrangą ir po pusvalandžio jau fotografuoju.
Nuotrauka, kuri pakliuvo į NASA APOD, fotografuota iš mano kiemo Kaune. Prieš tai trejus metus kiekvieną giedrą naktį važiuodavau į laukus, kur tamsu. Skaičiavau, kad dėl tokių išvykų per sezoną suvažinėjau mažiausiai 4 tūkst. kilometrų. Kitą sezoną greičiausiai vėl pradėsiu važinėti, šį nelabai pavyko, nes kaip tik tas kiemas atsirado – įsigijome namą, tad daug reikalų (šypsosi).
Nuotrauka, kuri pakliuvo į NASA APOD, fotografuota iš mano kiemo Kaune.
Padaryti nuotrauką užtrunka įvairiai. Su dabartine patirtimi orientuojuosi į mažiausiai 12 valandų bendros ekspozicijos. Yra nuotraukų, kurioms pabaigti prireikė daugiau kaip 40 valandų bendros ekspozicijos ir pusantrų metų.
Astrofotografijoje nuotraukos gaunamos sujungiant daug nuotraukų, fotografuotų per skirtingus filtrus. Pavyzdžiui, 30 nuotraukų, iš kurių kiekviena daryta su 20 minučių išlaikymu ir per 3 filtrus, bendras rezultatas – 30 valandų.
Deja, Lietuvoje nėra itin daug giedrų naktų, o kadangi fotografuojamas objektas danguje būna matomas tik tam tikru metų laiku, ne visada spėji pabaigti jį fotografuoti, tad tos nuotraukos užbaigimas gali nusikelti į kitus metus.
– Kuo jus žavi astronominiai objektai, dangaus kūnai, kodėl fotografuojate būtent juos?
– Mane žavi visas procesas, mėgstu krapštytis prie įrangos (nors kartais išveda iš kantrybės, kai ilgą laiką tvarkingai veikę dalykai niekieno nekliudomi nustoja veikti), ją tobulinti, ieškoti būdų, kaip gauti geresnius rezultatus. Tas pats ir dėl nuotraukų apdorojimo – labai užveda noras padaryti ne tik techniškai tvarkingai, bet ir kad akį trauktų.
Visuomet ieškau, kas galėtų dar pabaksnoti, kur reikėtų pasitempti ar daryti kitaip. O dėl paties giliojo dangaus – tai iššūkis ir paslaptis. Žiūri į dangų – juoda. Žiūri per teleskopą vizualiai – arba pilkšvas debesėlis, arba nieko. O nuotrauka – gražu. Smagu praleisti valandų valandas prie vienos nuotraukos, surandant joje viską, kas įmanoma, grožį, visas pasislėpusias detales, 5 pikselių dydžio blankią galaktiką, susirandant giliojo dangaus atlasuose jos pavadinimą ir ryškį.
Esu tiksliukas, tad tokia meno išraiška, kurioje reikia daug tikslumo ir rezultatas nėra nupaišytas, man labai patinka. Kitas dalykas, gauto rezultato lyginimas su tuo, ką gauna kiti žmonės, ypač su rečiau fotografuojamais objektais. Visada maloniai paglosto savimeilę, kai žinai, kad tau pavyko geriau nei bet kam kitam, bet tokie atvejai nedažni (šypsosi).
– Šių metų sausio 16-ąją NASA jūsų nuotrauką išrinko dienos nuotrauka ir paskelbė savo puslapyje. Kaip tai įvyko ir koks jausmas užplūdo sužinojus šią naujieną?
– Na, jie patys tų nuotraukų neieško, nebent iš profesionalių observatorijų, bet nesu tikras. Jiems reikia siųsti nuotraukas, aš tai darau jau trejus metus, bet, atrodo, pagaliau pataikiau padaryti tinkamą, ir jie nusprendė ją išrinkti. Jausmas – nerealus, iš pradžių negalėjau atsitokėti, pasikviečiau žmoną, abu labai džiaugėmės. Mano žiniomis, daugiau lietuvių nuotraukų jie nebuvo parinkę, aš – pirmasis, tad jausmas ypatingas.
Mano žiniomis, daugiau lietuvių nuotraukų jie nebuvo parinkę, aš – pirmasis, tad jausmas ypatingas.
– Nuotrauka, atkreipusi NASA dėmesį, jau pasiekimas ar ne? Kokia jūsų svajonė, kalbant apie astrofotografiją?
– Mano svajonė yra padaryti kokį nors atradimą. Turiu kolegų kitose šalyse, kuriems tai pavyksta – atranda naują ūką, galaktiką. Aš irgi norėčiau kada nors atrasti ką nors tokio. Tik tam reikia truputį kitokius objektus fotografuoti arba pakeisti įrangą.
Geriausias variantas būtų turėti dar vieną kamerą ir montuotę, tuomet su viena galėčiau fotografuoti gražias nuotraukas, su kita – žaisti mokslą (šypsosi). Na, galbūt ateityje. O galbūt žmonės susižavės mano nuotraukomis, jas pirks ir tokiu būdu parems mano svajonių išsipildymą.
– Ar yra objektų, kurių iš Lietuvos niekada nepavyktų nufotografuoti?
– Deja, yra daug objektų, kurių niekada nepamatysime iš Lietuvos. Iš įspūdingesnių Pietų pusrutulio objektų – Didysis ir Mažasis Magelano debesys, „Eta Carina“ ūkas, „Omega Centauri“ spiečius. Bendraudami su kolegomis astronomais iš Australijos ir Naujosios Zelandijos vieni kitiems pavydime objektų, kurių negalime matyti pas save (šypsosi).
– Ką patartumėte tiems, kurie irgi norėtų štai taip sau fotografuoti kosmoso objektus – ko reikia, kaip pradėti?
– Patarčiau pradėti ne taip, kaip pradėjau aš – apsižiojau per daug. Viena klaidų – per didelis teleskopas. Tiems, kurie nežino, ar tai juos kabintų, bet nori pabandyti, siūlyčiau pradėti nuo trikojo ir trumpų išlaikymų su plačiakampiu objektyvu. Vienas čia labai svarbus niuansas – įranga kainuoja daug. Bet kokia smulkmena kainuoja neadekvačiai daug. Tad reikia arba turėti pinigų, kurių negaila, arba merkti pirštus į šį liūną labai atsargiai (šypteli).
Turiu kolegų kitose šalyse, kurie daro atradimus. Atranda naują ūką, galaktiką. Aš irgi norėčiau kada nors atrasti ką nors tokio.
Pirkdami įrangą ieškokite naudotos. Nesunku rasti visko, ko gali reikėti pradedančiajam ir 30–70 proc. pigiau nei naujas daiktas. Kai išaugsite iš paprasto trikojo ir norėsis ko nors daugiau, teks pirkti montuotę. Su teleobjektyvu pakaks paprastos, vadinamos „skytracker“. Bet net ir paprasta montuotė atsieis nemažai – nuo 200 eurų. Žinoma, yra galimybių ir pačiam susikonstruoti, bus pigiau, galima daugiau išmokti, bet tai sudėtingiau ir gali sukelti labai daug nusivylimo dėl rezultatų.
Kita šio pomėgio dalis – nuotraukų apdorojimas. Iš pradžių finansinės investicijos čia galima išvengti, nors ilgainiui teks investuoti (mano naudojama programinė įranga kainuoja per 200 eurų). Yra astrofotografų, kurie dalijasi savo neapdorotais duomenimis – tai yra puiki galimybė tobulinti savo įgūdžius ar susipažinti su tuo, kas yra astrofotografijų apdorojimas.
Yra ir profesionalių observatorijų nuotraukos, pavyzdžiui, „Hubble Legacy Archive“, kur nemokamai galima parsisiųsti „Hubble“ nuotraukas ir jas apdoroti. Kaip vyksta nuotraukų apdorojimas, nesunkiai galima rasti internete. Aš ir pats esu padaręs kelis vaizdo įrašus, kuriuose pasakoju, kaip apdorojau vieną ar kitą nuotrauką, arba visas procesas nuo A iki Z, tik tokio įrašo trukmė – šešios valandos.
– Kokią įrangą pats naudojate ir kiek ji sveria?
– Įrangos yra nemažai, bet kiekviena detalė būtina. Iš optikos turiu 25 cm skersmens, 1.2 m židinio nuotolio ir 13 cm, 65 cm židinio nuotolio Niutono sistemos teleskopus, „Samyang 135 mm F2“ objektyvą plataus lauko fotografijai – dieninėje fotografijoje tai būtų kaip teleobjektyvas, o astrofotografijoje tai jau yra labai plataus lauko įrankis.
Viskas tvirtinasi ant ekvatorinės montuotės, kuri reikalinga žemės sukimuisi aplink savo ašį kompensuoti, kad būtų galima daryti 5, 10, 20 minučių išlaikymo kadrus („SkyWatcher EQ6“), ir specializuota monochrominė šaldoma CCD kamera „Starlight Xpress SX-694 Trius“. Fotografuojama naudojant filtrus: L, R, G, B ir „Ha“ (filtras, praleidžiantis šviesą, skleidžiamą vandenilio alfa dedamosios), OIII (dvigubai jonizuoto deguonies) bei SII (sieros).
Be viso to, yra įvairios kitos technikos, skirtos tiksliai sekti, fokusui ir pan. išgauti. Jei pasvertume visą įrangą, reikalingą išvykai į laukus, iš optikos pasiimant didžiausią teleskopą, viskas svertų apie 100 kg.
Daugiau Artūro darytų astrofotografijų galite pamatyti čia.
