„Nesitikėjau, kad bus taip sunku. Kiekviename žingsnyje man tarsi tenka mokytis gyventi iš naujo“, – prisipažįsta 28 metų vilnietis Mindaugas Jodogalvis, socialinio eksperimento „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ savanoris.
Jau praėjo trys savaitės nuo to momento, kai sveikas ir vaikščioti galintis vaikinas, sutikęs dalyvauti Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos kartu su Lietuvos neįgaliųjų draugija inicijuotame socialiniame eksperimente, atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį.
Šiuo projektu siekiama paskatinti reikšmingus pokyčius visuomenėje – atkreipti dėmesį į sudėtingą negaliųjų padėtį Lietuvoje ir priminti, kad tarp negalią turinčių žmonių, sudarančių 10 proc. visų šalies gyventojų, gali atsidurti kiekvienas iš mūsų – nuo nelaimės nė vienas nesame apsaugotas.
Gyvenimas vežimėlyje daug sudėtingesnis
Eksperimento dalyvis sako, kad judėti vežimėliu po namus vis dar neapsipranta.
„Koridorius toks siauras, kad vos galiu pravažiuoti. Į vonią ar tualetą apskritai netelpu. Negaliu net maisto ruošti, kaip esu įpratęs: viryklė sėdint vežimėlyje yra labai aukštai, iš spintelių nieko nepasiekiu.
Pirmas dalykas, kurį yra būtina padaryti, kad žmonės rateliuose jaustųsi oriai, yra jų būsto pritaikymas. Tačiau tai reikalauja didelių išlaidų, o tapus neįgaliu pajamos stipriai sumažėja.
Tad pirmas dalykas, kurį yra būtina padaryti, kad žmonės rateliuose jaustųsi oriai, yra jų būsto pritaikymas. Tačiau tai reikalauja didelių išlaidų, o tapus neįgaliu pajamos stipriai sumažėja“, – pastebi M.Jodogalvis.
Jei norime, kad dešimtadalį gyventojų sudarantys neįgalieji jaustųsi visaverčiais mūsų visuomenės nariais, ne mažiau svarbūs ir kiti dalykai.
„Kiekvienas turi turėti galimybę įsigyti patogų neįgaliojo vežimėlį, įsirengti keltuvą ar pandusus, kad galėtų išeiti iš namų, patogiai nukakti į parduotuvę bei lankytis kitose viešose vietose. Tai yra paprasti kasdieniai dalykai, apie kuriuos mes, galintys vaikščioti, net nesusimąstome.
Vis dėlto turime apie tai galvoti, nes nė vienas nežinome, kada užklups liga ar nelaimė – šiandien esu sveikas ir vaikštau, o rytoj jau gal sėdėsiu vežimėlyje. Niekas nuo to nėra apsaugotas“, – primena Artūras Bakšinskas, projektą inicijavusios Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas.
Dalyvaudamas socialiniame eksperimente 28-erių vilnietis patyrė, kad sėdint neįgaliojo vežimėlyje net įprastas apsilankymas parduotuvėje yra daug sudėtingesnis.
Vilniuje vis dar yra net ir didiesiems prekybos tinklams priklausančių parduotuvių, į kurias galima patekti tik kopiant laiptais – neįgaliajam ten įvažiuoti be pagalbos yra neįveikiama užduotis.
M.Jodogalvis pastebi, kad apsipirkti sėdint vežimėlyje taip pat nėra paprasta – krepšį pirkiniams turi pasidėti ant kelių ir jei perki daugiau, turi labai stengtis, kad jį išlaikytum ir neišbarstytum produktų. Prekių maždaug nuo trijų viršutinių maisto parduotuvių lentynų taip pat neįmanoma pasiekti. „Todėl nuo šiol, jei tik pamatysiu parduotuvėje žmogų vežimėlyje, iš karto pats pasiūlysiu jam pagalbą“, – priduria socialinio eksperimento dalyvis.
Mindaugas pastebėjo, kad su vežimėliu nėra patogu ir drabužių parduotuvėse: tarpai tarp iškabintų drabužių neretai būna per siauri, kad pravažiuotum vežimėliu jų nekliudydamas, o persirengimo kabinos labai ankštos – kai kur vežimėliu visai neįmanoma įvažiuoti.
Apsipirkti sėdint vežimėlyje taip pat nėra paprasta – krepšį pirkiniams turi pasidėti ant kelių ir jei perki daugiau, turi labai stengtis, kad jį išlaikytum ir neišbarstytum produktų.
Kelionė iki darbo viešuoju transportu sėdint vežimėlyje taip pat gali trukti net dvigubai ilgiau – žemagrindžių autobusų ar troleibusų dar nėra pakankamai, ypač mažesniuose miestuose.
„Susidaro įspūdis, kad mūsų viešojo transporto vairuotojai nėra įpratę dažnai matyti neįgalius keleivius. Kai kartą važiavau autobusu, vairuotojas išlipo, nuleido apdulkėjusį tiltelį, tada kartu su kitu keleiviu padėjo man įvažiuoti, nes be pagalbos aš vis tiek nebūčiau išsivertęs – autobuso durys atsidarė visai prie pat stulpo su šiukšliadėže.
Važiuojant autobusu vežimėlyje man taip pat šiek tiek pritrūko empatijos iš vairuotojo pusės. Žmonių požiūris, supratingumas taip pat yra viena priežasčių, kodėl neįgaliesiems yra sunku integruotis mūsų visuomenėje“, – kelionę autobusu prisimena vaikinas.
Tuo tarpu važiavimas taksi Mindaugui paliko daug malonesnį įspūdį. Kviesdamasis taksi vaikinas neįspėjo vairuotojo, kad jis sėdi vežimėlyje, tačiau atvykęs vairuotojas, prisistatęs Miroslavu, nė kiek nesutriko ir buvo labai paslaugus.
„Jis pats nuėmė ratus, išardė vežimėlį ir sudėjo jį dalimis ant galinės sėdynės ir bagažinėje, nes kitaip vežimėlis nebūtų tilpęs. Ir patarė kitą kartą išsikviesti erdvesnį automobilį“, – dalijosi įspūdžiais projekto savanoris.
Išvyka į televizijos bokštą – su nuotykiais
Automobilio neturintis Mindaugas vieną savaitgalį nutarė papramogauti – su taksi nukeliauti iki Vilniaus televizijos bokšto, kuriame jau senokai nebuvo lankęsis.
Taksi vaikiną išlaipino parkavimosi aikštelėje priešais TV bokštą. Ten jis iš karto atkreipė dėmesį į informacinius ženklus su užrašais lietuvių, rusų ir anglų kalbomis: „Lankytojus su negalia prašome skambinti tel. +370 5 252 5361“. Tokių ženklų buvo pristatyta daug.
Ką aš galiu pasakyti, čia neįgaliesiems nepritaikyta. Automobilio aš tau nenupirksiu.
Pamatęs, kad pakeliui į bokštą įkalnės yra gana stačios ir sukant vežimėlio ratus rankomis tenka gerai paprakaituoti, Mindaugas nutarė paskambinti nurodytu numeriu.
Atsiliepė vyriškis, kuris tokio skambučio aiškiai nesitikėjo ir net nesusiprato pasiūlyti neįgaliam svečiui pagalbą. Priešingai – jis atkirto: „Jūs čia į apsaugą paskambinot. Eikit pagal ženklus, kur visi žmonės eina“, – žodžių į vatą nevyniojo iškabose nurodytu numeriu atsiliepęs apsaugininkas.
Nepaisant gana nemalonaus pokalbio, vaikinas nusprendė dar pabandyti užvažiuoti iki TV bokšto savo jėgomis. Tačiau jau netrukus jis privažiavo laiptus, tad nurodytu pagalbos neįgaliesiems numeriu teko skambinti dar kartą.
Išgirdęs, kad į istorinį sostinės objektą norintis patekti neįgalusis negali pravažiuoti pro laiptus, apsaugininkas toliau kartojo niekuo padėti negalįs.
„Aš esu apsaugos darbuotojas, negaliu palikti darbo vietos ir ateiti. Objektas statytas 1986 metais, jis nėra pritaikytas įvažiuoti vežimėliu“, – sulaukęs tokio apsaugininko atsakymo, vaikinas pasijuto visiškai sutrikęs – atrodė nesuprantama, kam TV bokšto administracija gausiai pristatytuose ženkluose neįgaliesiems apskritai skelbia tą telefono numerį.
„Mes su bičiuliu keletą minučių dar pastovėjome suglumę prie tų laiptų ir jau ketinome nusivylę sukti link namų, kai staiga pasirodė tas pats apsaugininkas. Pamatęs mane jis paklausė, ar čia aš skambinau ir ar esu su mašina. Paaiškinau, kad mašinos neturiu – atvykau taksi.
Tada išgirdau maždaug tokį jo komentarą: „Nu ką aš galiu pasakyti, čia neįgaliesiems nepritaikyta. Automobilio aš tau nenupirksiu.“ Jis negalėjo paaiškinti, kam skirti tie ženklai, nes esą čia ne jis, o valdžia juos pastatė.
Kai paklausėme, ar tą patį jie sako ir neįgaliems užsienio turistams, kai jie paskambina pagalbos norėdami patekti į bokštą, darbuotojas atsakė, kad jam jokio skirtumo, kas skambina – ar anglas, ar žydas“, – pribloškiantį pokalbį su apsaugininku TV bokšto papėdėje prisimena eksperimento „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ dalyvis.
Labiausiai vaikiną nustebino tai, kad apsaugos darbuotojas, matydamas neįgalų žmogų vežimėlyje, kuris specialiai atvyko iki bokšto taksi, net nepagalvojo pasiūlyti savo žmogiškos pagalbos – padėti nunešti laiptais Mindaugo vežimėlį žemyn.
Tad vilniečio išvyka į bokštą baigėsi net neprasidėjusi ir paliko itin nemalonų kartėlį.
Vežimėliu – ir į ledo areną
Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko sako, kad šis įvykis gerai iliustruoja tai, ką patiria dauguma neįgaliųjų. „Prisitaikydami prie situacijos žmonės vežimėliuose nieko negali daryti spontaniškai, kaip yra įpratę sveikieji – norėdami išeiti iš namų ir kur nors apsilankyti, jie turi prieš tai susirinkti informaciją, ar galės įvažiuoti, ieškoti žmonių, kurie galės padėti išvykoje“, – pastebi J.Ivančenko.
Eksperimento dalyvis lankėsi ir Vilniaus pramogų arenoje, kur buvo pakviestas išmėginti įdomią pramogą – pažaisti akmenslydį kartu su neįgaliaisiais.
Ši olimpinė sporto šaka vaikinui paliko didžiulį įspūdį, tačiau arenoje teko susidurti ir su nepatogumais: įvažiavimas į areną neįgaliesiems taip pat nėra pritaikytas (nuo laiptų nuleista paprasčiausia lenta, kuri yra pernelyg stati, kad būtų galima saugiai nusileisti vežimėliu be pagalbos), o įėjimas į tualetą yra toks siauras, kad savo vežimėliu Mindaugas apskritai negalėjo įvažiuoti.
Socialinį eksperimentą „Mėnuo neįgaliojo vežimėlyje“ inicijavusios Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija ir Lietuvos neįgaliųjų draugija pažymi, kad daugybė žmonių Lietuvoje dėl įvairių traumų, nelaimingų atsitikimų ar ligų kasmet tampa neįgalūs ir jų gyvenimo kokybė stipriai pablogėja.
Smarkiai išauga ir negalią turinčių žmonių išlaidos, nes reikia pertvarkyti būstą ir įsigyti būtiną įrangą, nors gaunamos pajamos gerokai sumažėja: vidutinė netekto darbingumo pensija Lietuvoje šiuo metu siekia vos 168 eurus.
Eksperimentas dar tęsis iki spalio vidurio – projekto dalyviu sutikęs tapti neabejingas vilnietis toliau dalinsis savo patirtimi bei įspūdžiais, ką išgyvena sveikas žmogus, atsisėdęs į neįgaliojo vežimėlį.
