Labai meilus
Vyriškis žvejojo ant Dotnuvos seniūnijos Pilionių kaime esančio tvenkinio, kai pamatė link jo artėjantį stirnos jauniklį. Jauniklis buvo drąsus ir žvejo nebijojo. Aplink nebuvo matyti nei kitų stirnų, nei stirniuko mamos. Audriui jauniklis taip pat nepasirodė nei sužeistas, nei negaluojantis. Tai buvo sveikas, guvus stirniukas. Jis priėjo prie žvejo ir žiūrėjo į jį. Atrodė, kad stirniukas buvo labai susidomėjęs žveju.
„Aš ištiesiau ranką, jį paglosčiau, o jis meiliai kišo savo snukutį. Kaip koks naminis gyvūnėlis. O čia juk laukinis stirniukas. Buvo išties keista, bet labai įdomu, kad laukinis žvėris manęs nebijo. Iškart paėmiau telefoną ir pasidariau mūsų bendrą nuotrauką, nes galvojau, kad niekas nepatikės“, – įspūdžiais dalijosi žvejys.
Nušokavo miškan
Dar kiek pasisukinėjęs aplink Audrių, stirniukas nušokavo į šalia esantį miškelį ir pradingo tarp medžių. Apie žvejo ir stirniuko susitikimą sužinoję draugai klausė, kodėl šis stirniuko nepasiėmęs su savimi, juk būtų puikus laimikis ar net augintinis. Tačiau Audrius atkirto: „Aš esu žvejys, o ne medžiotojas. Tegul gyvena mažylis. Man liks neišdildomi prisiminimai.“
Visi stebėjosi
Netrukus apie žvejo ir stirniuko susitikimą sužinojo dar daugiau žmonių. Visiems tai buvo labai maloni staigmena.
„Neįtikėtinas žvėrelio meilumas. Tai tarsi stebuklas. Nesu girdėjusi apie panašius nutikimus, vis pažiūriu į tą judviejų nuotrauką. Išties labai jautru ir gražu“, – sako prisiekusio žvejo žmona Justina.
Negalima imti
Gamtos žinovai sako, kad žvejys gerai pasielgė jį palikdamas ten, kur rado. Mat stirniukas buvo guvus ir sveikas. Jokiu būdu negalima sveiko laukinio žvėries jauniklio imti su savimi.
Greičiausiai jauniklio motina buvo visai netoliese ir stirniukas nušokavo pas ją.
