Liepos 8 dieną „Nuaro“ tarnyba sulaukė pranešimo – Noreikiškėse Kauno rajone į vienos šeimynos namus savaitgalį priklydo senyvo amžiaus šuo. Keturkojis dėvėjo antkaklį, tad akivaizdžiai nebuvo benamis. Pasirodo, jį pastebėjo ne kas kitas, o ne vieną beglobį gyvūną jau priglaudęs buvęs ilgametis Kauno gaisrinės viršininkas Vitas Rimkus, rodos, traukte traukiantis prie savęs pasimetusius keturkojus.
Galiausiai šuo atsidūrė „Nuaro“ patalpose Kauno miesto centre. Patikrinę, tarnybos darbuotojai atrado poodyje mikroschemą. Paaiškėjo, kad šiam priklydėliui – jau 11 metų ir jo vardas Lakis („Lucky“ angliškai reiškia „sėkmingas“). Nuo 2017 metų lapkričio jis buvo registruotas kaip dingęs be žinios.
Kai paskambinome pranešti šeimininkui, kad atsirado jo prieš dvejus metus dingęs šuo, jis negalėjo tuo patikėti.
„Kai paskambinome pranešti šeimininkui, kad atsirado jo prieš dvejus metus dingęs šuo, jis negalėjo tuo patikėti. Netrukus turėtų užsukti pasiimti Lakio. Ir mes nepamename tokios istorijos, kad po tiek laiko atsirastų koks dingęs gyvūnas. Dingsta ir atsiranda katės, pavyzdžiui, po mėnesio. O čia – rekordas“, – tarnybos patalpose mums belaukiant keturkojo šeimininko Šarūno, informavo „Nuaro“ darbuotoja Morgana Laura Fiorini.
Pasak jos, Lakis senyvo amžiaus, bet kliniškai sveikas šuo. Šiek tiek sulysęs, nusišėręs ir labai išsigandęs. Priklydėlis net nemokėjo vaikščioti plytelėmis – tai jam buvo visiškai nepažįstamas ir baimę keliantis grindinys. Kamuojamas streso jis netgi neėdė, tik žvalgėsi aplinkui.
„Kur paliksi, ten ir rasi“, – šuns elgseną „Nuaro“ tarnybos patalpose apibūdino viena darbuotoja.
Augo Lakis Aleksote, o rastas Noreikiškėse. Tai – apie 5 kilometrų atstumas. Tikėtina, kad pabėgęs iš namų, jis buvo priglaustas kituose. Tai išdavė ir antkaklis.
Susitikimas po dvejų metų
Netrukus į „Nuaro“ patalpas įžengė tik ką darbą baigęs, darbiniais rūbais vis dar vilkintis Šarūnas. Įvyko ilgai lauktas šuns ir jo šeimininko susitikimas. Tiesa, Lakis, kaip tuose internete sklandančiuose emocinguose filmukuose, į glėbį Šarūnui nepuolė – toliau su baime žvalgėsi aplink. Kaip paaiškino „Nuaro“ darbuotojos, būdamas nepažintose patalpose jis vis dar jautė stresą, o ir šeimininko ilgai nematė.
„Tuos dvejus metus jis kažkur augo. Matyt, ir nebe Lakis, o kažkas kita buvo. Jau buvau praradęs viltį. Planavome įsigyti kitą šunį, bet pasakiau sau, kad dar palauksim metus – iki kitos vasaros. Atsirado.
Jis buvo mano šuo. Numylėtas. Kvailiukas, bet vis tiek savas šuo. Augo kieme voljere. Niekad nebuvo taip pabėgęs. Jei išnirdavo pro vartus, pašauktas sugrįždavo. O tą dieną net neatsisukdamas spruko. Bėgau paskui, veltui. Nereagavo. Nežinau, kas jam užėjo. Ieškojome ilgai, skelbimus dėjome. Žmonės dar kartą matė prie Aleksoto turgaus, bet kai nuvykome, nė kvapo jo ten nebuvo“, – glostydamas augintinį, tai, kad vėl jį mato, negalėjo patikėti Šarūnas.
„Nuaro“ darbuotojos paaiškino, kad Lakis nėra kastruotas, todėl, matyt, ir spruko pro vartus – atėjo rujos metas ir nieko nepadarysi.
„Bet kad ne pavasaris buvo, ruduo...“ – bandė prieštarauti Šarūnas.
Tačiau, pasak specialisčių, šuniui nesvarbu, pavasaris ar ruduo. Ruja yra ruja.
Įsigijo iš prieglaudos
Lakį Šarūnas įsigijo iš prieglaudos. Tuomet šuneliui buvo vieneri. Augo jis kartu su kate, kuri vienintelė, tikėtina, nebus patenkinta konkurento grįžimu į namus.
„Labai mėgo žalią mėsą. Žiūrėsim, ar prisimins savo voljerą, kiemą. Kvapai turi būti likę. Dabar, matau, kad pasimetęs, neatpažįsta. Reikia laiko, tikėtina. Neaišku, ką ištvėrė. Tiesą pasakius, maniau, kad pamatysiu visiškai sublogusį, o jis toks, koks buvo. Ramus, liesas. Visiškai nepasikeitęs. Snukutis tas pats. Kai pranešė, kad rado, maniau, tik mikroschemą ir rado. Neįtikėtina“, – džiaugėsi Šarūnas.
Vyras prisipažino, kad visą dieną, sužinojus, jog Lakis atsirado, nuo jo veido nedingo šypsena. Plačiai šypsojosi ir „Nuaro“ darbuotojai. Vis dėlto – tai nekasdieniška istorija.
Pirmiausiai puolė prie voljero
Kartu su Šarūnu ir Lakiu nuvykome į jų namus Aleksote. Išlipęs iš automobilio keturkojis aplojo pravažiuojantį autobusą. Įbėgęs į kiemą, kuriame pastarąjį kartą buvo tik prieš dvejus metus, pirmiausiai jis nudūmė į voljerą. Apuostė visus kampus.
„Mėgdavo obuolius graužti ar trintis paleistas į žolę“, – prisiminė Šarūnas ir sušvilpė taip, kaip buvo įpratęs švilpti, kviesdamas šalia savęs augintinį.
Išgirdęs pažįstamą švilpimą, Lakis iškart atbėgo. Stvėrė nuo žemės obuolį ir nusinešęs, paslėpė jį krūmuose. Tuomet, lyg jaunas šuo, ėmė vartytis žolėje. Galiausiai, pasigedęs regimajame lauke šeimininko, ištiesė į viršų galvą ir ėmė jo ieškoti. Pasigirdus švilpimui, pasileido jo link.
„Reikia laiko. Prisimins“, – tarsi mums, tarsi sau vis kartojo Šarūnas.
Domino Lakį ir vartai, už kurių – laisvė ir nuotykiai. Šarūnas patikino, kad išsivystė savotiška baimė, kad tik vėl nepaspruktų.
Priklydo ir gražuolė Bengalijos katė
Šiuo metu tarnyboje glaudžiasi ir J.Basanavičiaus alėjoje prie daugiabučio liepos 8 dieną rasta brangios veislės Bengalijos katė. Ji neženklinta, tad šeimininką surasti gali padėti tik skelbimai.
„Rado moteris ir atnešė mums. Pati negalėjo pagloboti, nes augina du katinus. Brangios tos Bengalijos katės. Tokie žvėriukai. Ne pati draugiškiausia veislė. Ši gal metų amžiaus. Urzgia kaip šuniukas“, – gražuolę pristatė „Nuaro“ darbuotoja.
Išlipusi iš narvo ir pamačiusi save veidrodyje, kvailiukė susišiaušė.
Tuo metu į „Nuarą“ užėjo viena moteris, kurios Bengalijos veislės katė Simba iš namų Panemunėje dingo liepos 7 dieną. Gal rasta jos numylėtinė?
„Praverkiau visas akis vakar. Nežinau, kaip ji pabėgo. Deja, ši – ne mano. Maniškė buvo stambesnė, ryžesnė. Kniaukdavo kitaip. Augintinei – ketveri metai, o ši – jaunutė. Tikiuosi, atsiras. Jei ne, su malonumu šią priglausčiau“, – nusivylusi kalbėjo moteris.
Pasak „Nuaro“ darbuotojų, neseniai į tarnybą buvo pristatytas sfinksų veislės katinas, kurio šeimininkai taip ir neatsirado. Šiuo metu priklydėlį globoja pati Morgana.
„Retai kada pas mus pakliūva brangių veislių keturkojai. Bet pabėgti iš namų, kaip matote, gali ir jie“, – patikino ji.
