Taip, visiškai netikėtai, namuose apsigyveno pelėdžiukas. Tiesa, prieš tai Gilmė su tėčiu Giedriumi skambino į gyvūnų prieglaudas ir ieškojo sprendimo, ką su pelėdžiuku daryti. Tačiau, pagalbos nesulaukę, laukiniu paukščiu ėmė rūpintis patys. Jų nuostabai, pelėdžiukas tapo draugu, kuris mielai nutupia ant peties ir nevengia dėmesio.
Ieškojo drevės, iš kur paukštis galėjo iškristi
„Tėtis pasakojo, kad virš pelėdžiuko skraidė du sakalai, jis patikrino, iš kur galėjo iškristi šis mažas įsikūnijimas, bet, nieko neradęs, nusprendė jį pasiimti kartu. Vėliau ir aš prisidėjau ieškant drevės, bet irgi nieko neradau. Labai tikėtina, kad paukštis yra iškritęs iš lizdo, nes buvo gana jaunas – apie tai sprendėme iš smulkių paplunksnių“, – 15min GYVENIMUI sakė G.Dainytė.
Gilmė su tėčiu skambino į visas Utenos, Visagino, Zarasų gyvūnų prieglaudas: „Bet paaiškėjo, kad jos priima tik šunis ir kates, o visos kitos prieglaudos tikriausiai dėl karantino nebedirbo, tad nusprendėme paukštį pasilikti.“
Gilmei ir Giedriui teko informacijos apie pelėdas ieškoti internete. Taip jie sužinojo, kad pelėdžiukas yra mergaitė: „Iš jos skleidžiamų garsų. Mat berniukai ūbauja, kaip mes esame pratę girdėti, o mergaitės neturi labai gražaus balso, jos lyg cypauja.“
Kelias savaites reikėjo maitinti pražiodant
Naujam namų gyventojui teko išrinkti ir vardą – pelėdžiukė pavadinta Pupa.
„Stengėmės apie pelėdų gyvenimo būdą, maitinimosi įpročius kuo daugiau sužinoti iš interneto, knygų ir draugų, pažįstamų gamtininkų.
Pelėdžiuką kelias savaites reikėjo maitinti pražiodant. Kol jis pats pradėjo valgyti, maitinome jį įvairiu maistu: sliekais, vištiena, kiauliena, kepenimis, kirmėlėmis ir įvairiausias vabzdžiais.
Stengiamės maistą įvairinti. Auginame jį kartu su tėčiu, ir kasdien Pupa vis stiprėja ir praktikuoja skraidymo įgūdžius. Kai pastebėsim, kad ji pasirengusi gyventi be priežiūros, mes ją paleisime į laisvę“, – pasakojo Gilmė.
Pupa labai mėgsta prisilietimus
Pupos priežiūra tapo ne tik nauju iššūkiu, tačiau ir naujomis, neįtikėtinomis patirtimis. Pasirodė, kad Pupa labai mėgsta prisilietimus ir prisiglaudimus, jai patinka būti glostomai.
„Narvą paukščiui turime gana didelį, bet jame Pupa labai retai leidžia laiką. Ji visad gali vaikščioti po namus ir labai daug laiko praleidžia ant kojų“, – sakė Gilmė.
Nors sakoma, kad pelėda – naktinis paukštis, tačiau kelias pirmąsias naktis Pupa buvo mieguista ir naktį, ir dieną.
Dabar, sako Gilmė, apie 3–4 valandą ryto ji pradeda ošti kambariuose: „Vaikščioja, skraido, visur landžioja. Nakčiai paliekame jai kauliuką su mėsa, kad turėtų, ką gnaibyti ar plėšyti. Vakarėjant dažniausiai būna sparnų mankštos metas, laviname jos skraidymą. Tuomet ir ji pati nebūna labai užsimiegojusi.“
Kaip pasakojo Gilmė, Pupa drąsiai įsipatogina ir ant Gilmės ar jos tėčio peties.
„Visus šis triukas labai stebina, lyg mes ją specialiai to mokėme. Bet taip nebuvo. Kartą ji tiesiog užlipo mano nuleista ranka ir taip atsidūrė ant peties.
Pelėdžiukė prie mūsų su tėčiu jau priprato, ant mūsų rankų ji būna, o ant svetimo – nelabai. Išties ji pati sprendžia, pas ką ant rankos lipti. Be to, mes stengiamės jos labai nepratinti prie žmogaus“, – pasakojo mergina.
