Regėjimas stipriai pablogėjo 17-os
Regėjimo negalią Aleksas turi nuo pat gimimo, tačiau liga bėgant metams vis labiau progresavo. Būdamas mažas jis dar galėjo neblogai matyti, atskirti spalvas, tačiau dabar viena akis tik reaguoja į šviesą, o kitoje – tamsa.
„Vaikystėje tėvai mane dažnai vežiojo pas gydytojus. Vieni sakė, kad regėjimas neprastės, o kiti teigė, jog blogės. Tuo metu man jau buvo 10–12 metų, todėl nusiteikiau viskam, nors su negalia susigyventi man buvo sunku – nenorėjau to pripažinti.
Su laiku ėmiau kitaip vaikščioti, eidamas atsitrenkdavau į sienas, kitus žmones, todėl klasės draugai specialiojoje mokykloje pradėjo klausinėti, kas man yra, galbūt matau nebe taip gerai, kaip anksčiau. Tačiau aš sakydavau, kad man viskas gerai. Galvojau, kad po kelių dienų ar savaičių regėjimas susitvarkys.
Aš nenorėjau neregio lazdelės, man buvo gėda ja naudotis. Lūžį patyriau, kai man buvo 18 metų ir supratau, kad kitaip nebus – arba turėsiu visą gyvenimą sėdėti pas tėvus, arba turiu persilaužti ir viską daryti savarankiškai“, – prisimena A.Konovas.
Sau pačiam pripažinęs turimą negalią, Aleksas neslepia, kad tuo metu jį motyvavo ir skaudūs žodžiai, girdėti artimoje aplinkoje.
„Mano mamai sakė, kad aš visą gyvenimą sėdėsiu jai ant sprando, – pasakoja A.Konovas. – Tai buvo dar didesnis postūmis į priekį, kad taip gyventi negaliu ir turiu ką nors daryti.“
Vis dėlto Alekso paauglystė buvo sudėtinga – išgyvendamas įvairius jausmus, jis užsisklendė nuo kitų ir su mintimis galvoje gyveno vienas.
„Žinoma, visada šalia buvo mama ir patėvis, kuris man tikrai daug padėjo – jo dėka labai daug išmokau. Tačiau apie tai, kad mano regėjimas blogėja, niekam garsiai nesakiau. Nors mama galbūt ir suprato, – svarsto A.Konovas. – Buvau pakankamai užsidaręs savyje ir palaikymo neieškojau.“
Daugiausia iššūkių kelia sniegas
Prabilęs apie savo negalią, Aleksas kaip didžiausią patiriamą sunkumą išskiria vaikščiojimą žiemos periodu. Nemažai prisnigus, vaikinui tampa sunkiau orientuotis.
„Kai prisninga, yra visiškas nesusipratimas. Kartais reikia pripažinti sau, kad negali šiandien autobusu važiuoti į darbą, nes yra per daug sniego – bet kada galiu pasiklysti ir neberasti kelio.
Yra daug iššūkių kasdienybėje, tokių kaip paštomatai, kurie mums nepritaikyti, bet viskas išsprendžiama, nors ne visada savarankiškai. Nereikia prisikurti iliuzijų, kad būdamas neregys būsi 100 proc. nepriklausomas. Tačiau, jei turi noro ir užsispyrimo, pagalbos reikia minimaliai, – pasakoja A.Konovas.
– Be to, pasigendu didesnio visuomenės supratimo, jog neregys nėra išskirtinis žmogus. Jei asmuo aklas, nereiškia, kad durnas.“
Tam, kad kasdienybė būtų lengvesnė, Aleksas naudojasi baltąja lazdele, be kurios, kaip pats sako, jaustųsi kaip be rankų. Vis dėlto vien jos nepakanka – anot vaikino, visada reikia atkreipti dėmesį į tai, kas yra aplink.
„Lazdelę reikia mokėti valdyti, taisyklingai laikyti. Visa tai yra savotiškas mokslas, kurį dėsto kvalifikuoti specialistai. Kadangi lankiau specialią mokyklą, kurioje mokėsi silpnaregiai ir aklieji, išmokti nebuvo problemų, – tikina A.Konovas.
– Būnant lauke, svarbu susidėlioti taškus, kurie bus tavo orientyrai, rodantys, kur reikia pasukti. Kartais net kiekvienas stulpas gali būti svarbus. Pavyzdžiui, kai einu namo, žinau, kad, perėjus įvažiavimą, yra penki stulpai, už kurių suku į kairę. Dabar prasidėjo griovos darbai, penktą stulpą išrovė ir viskas, man blogai, nebesuprantu, kas vyksta, kur esu. Tuomet klausiu žmonių, kodėl nerandu, ko man reikia.“
Vaizdo įrašais „TikTok'e“ šviečia visuomenę
Bendraudamas su aplinkiniais, Aleksas neslepia kartais susilaukiantis įvairiausių reakcijų: žmonės būna nustebę, klausia, kaip vaikinas naudojasi kompiuteriu, atrašo į žinutes. Norėdamas labiau edukuoti visuomenę, Aleksas sumanė susikurti paskyrą „TikTok'e“, kur kelia trumpus vaizdo įrašus.
„Mintį turėjau jau seniai, tik niekaip nesugalvojau, kur galėčiau ją įgyvendinti. Norėjau išbandyti „Youtube“, bet supratau, kad turėsiu skirti labai daug laiko. Tuomet svarsčiau daryti tinklalaides, tačiau pagalvojau, jog nebus taip įdomu, daug ko negalėsiu parodyti.
„TikTok'e“ lankiausi jau kurį laiką, bet buvau tik stebėtojas. Kai atsisakiau turėtų idėjų, vis galvojau, kur galėčiau kelti turinį, o tada, vieną dieną visiškai atsitiktinai prisiminiau šią platformą, kurioje daug jaunimo, tad būtų gera edukacija.
Vaizdo įrašų trukmė gali būti iki penkių minučių – jie pakankamai trumpi, todėl reikia apgalvoti prieš darant. Pliusas ir tas, kad man pavyko atrasti savo auditoriją. Žinojau, kad jaunimo yra visokio, galiu sulaukti patyčių – galvojau, jei nepasiseks, ištrinsiu, ir tiek. Bet pavyko“, – džiaugiasi A.Konovas.
Dabar, kurdamas vaizdo įrašus, Aleksas stengiasi patenkinti žiūrovų smalsumą – jis ne tik atsako į žmonių klausimus, bet ir rodo neregių kasdienybę.
„Pastaruoju metu stengiuosi mažiau atsakinėti į klausimus, nes žmonėms greitai nusibosta, jie praranda susidomėjimą. Bandau daugiau parodyti priemonių neregiams, su kuo susiduriu gyvenime, kaip gaminu maistą. Yra tokių, kurie parašo ir paprašo, jog tai parodyčiau, nes jiems įdomu, kaip aklas žmogus ruošia valgį“, – aiškina A.Konovas.
Subūręs savo žiūrovų ratelį, Aleksas iš jų sulaukia įvairių atgarsių – vieni siūlo naujų idėjų, kiti išsako ir pastabų.
„Kai pradėjau atsakinėti į klausimus, man ėmė rašyti, kad per daug tam skiriu dėmesio ir išsiplečiu. Pradėjęs kelti kitokį turinį, gaunu žinučių, jog to per daug, geriau atsakinėčiau į klausimus, – šypsosi A.Konovas. – Žinoma, kai paprastai stovi ir kalbi, peržiūrų būna mažiau. Kur pateikiu turinį, skaičiai smarkiai pakyla.“
Aleksas pastebi, kad lietuviai tampa vis kultūringesni, todėl dauguma komentarų po jo vaizdo įrašais yra pozityvūs. Vis dėlto vaikinui tampant populiaresniam, ėmė atsirasti ir įžeidinėjimų.
„Su tuo lengvai susitvarkau – „TikTok'as“ turi filtrą, kuris nepraleidžia tam tikrų žodžių. Blokuoju įžeidžiančius, necenzūrinius žodžius ir žmonės, naudodami tokius žodžius, negali parašyti komentarų. Ne todėl, kad man būtų skaudu – aš sugebu nereaguoti, bet nemanau, jog reikia tokių žinučių. Geriau turėti mažesnę auditoriją, kuri bus protinga, nei daug besikeiksnojančių žmonių“, – įsitikinęs A.Konovas.
Aleksui ši platforma yra malonus pomėgis, ir vaikinas džiaugiasi, kad tokiu būdu gali edukuoti žmones.
„Laukiu kiekvieno sekmadienio, kai rengiu tiesiogines transliacijas. Kol kas esu ant bangos, smagu, kad žmonės domisi, – sako A.Konovas. – Vis dėlto dar praėjo mažai laiko, kad pajaustume postūmį. Būdamas vienas, visos visuomenės neapšviesiu. Tie, kurie kontaktuoja su manimi asmeniškai, manau, pakeičia tam tikrus įsitikinimus. Gaunu padėkų, kad parodžiau turinį, apie kurį jie anksčiau nežinojo.“
Kol kas esu ant bangos, smagu, kad žmonės domisi.
Išsikėlęs tikslą parodyti aplinkiniams, kad negalia nėra stabdis ir galima turėti visavertį gyvenimą, Aleksas kitus neįgalius žmones ragina taip pat rodyti norą, susidomėjimą.
„Kaip sakant, jeigu nebus noro, nebus nieko. Dabar viskas gerokai paprasčiau nei prieš 20 metų. Svarbiausia turėti užsispyrimo, reikia nepasiduoti ir eiti į priekį. Žinoma, pasitaiko visko, bet niekada nereikia nuleisti rankų“, – pataria A.Konovas.
