Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti
2021 07 31

Netektis, dėl kurios užgniaužiame gedulą: ką pasakoja žmonės, praradę gyvūną?

„Mes leidžiame sau gedėti, kai netenkame artimo žmogaus, kai nutrūksta draugystės, net kai patiriame finansinių nuostolių, bet ne tuomet, kai netenkame artimo gyvūno“, – sako „Sąmoninga šeima“ psichologė Miglė Motiejūnė.
Su augintiniu
Su augintiniu / 123RF.com nuotr.
Temos: 2 Augintinis Gyvūnai

Miglė Motiejūnė yra „Sąmoninga šeima“ įkūrėja, psichologė ir lektorė.

Gyvūno netekę žmonės konsultacijose dalijasi, jog, nepaisant didelio skausmo, kurį sukėlė gyvūno netektis, ne mažiau sunku pakelti kitų neigiamą požiūrį į jų jausmus. Tokie pasakymai, kaip: „taigi jau praėjo trys mėnesiai, tu vis dar verki dėl jo?“; „neturėjai gyvenime rimtų netekčių“; „matyt, esi emociškai silpnas(-a)“ – ne tik nepadeda išsikalbėti, bet sukuria stiprų kaltės jausmą dėl kylančio gedulo.

Kodėl gyvūno netektis toks sunkus patyrimas?

Per kelis dešimtmečius visuomenėje keitėsi ne tik įprasta kasdienybė, bet ir santykiai. Mūsų senelių ar tėvų gyvenimuose gyvūnas atlikdavo labai aiškią buityje svarbią funkciją, pavyzdžiui, gaudydavo peles ar saugodavo namus, šiandien gyvūnai įgauna kitų prasmių mūsų kasdienybėje.

Kiekvienas žmogus ieško ir bando sukurti saugius bei patikimus santykius su kitais. Tam, kad toks ryšys kiltų santykyje su žmonėmis, reikia įdėti nemažai pastangų. Įprastai paskiriame nemažai metų, kol naujuose santykiuose galime atsiverti, pasitikėti ir sulaukti taip ieškomo pripažinimo. Nepaisant šių pastangų, retsykiais mus vis vien aplanko abejonė, jog kitas santykyje nėra nuoširdus. Tuo tarpu kuriant ryšį su gyvūnu, jausmas, kad esame svarbūs bei reikalingi, aplanko daug greičiau.

Andriaus Ufarto nuotr./Miglė Motiejūnė
Andriaus Ufarto nuotr./Miglė Motiejūnė

Nesunku pastebėti ir tai, kad kiekvienas gyvūnas, nepaisant veislės, pasižymi unikalia asmenybe. Gyvūno netekę žmonės dalijasi prisiminimais apie augintinio pomėgius ir elgesį pabrėždami, jog kito tokio gyvūno nėra turėję.

Net bandydami įsigyti naują augintinį, ieškodami tos pačios veislės ar bruožų, niekada neatkursime tokio ryšio, kurio netekome.

Taigi ryšys, kurį sukuriame su gyvūnu, yra autentiškas bei nepakeičiamas. Net bandydami įsigyti naują augintinį, ieškodami tos pačios veislės ar bruožų, niekada neatkursime tokio ryšio, kurio netekome. Taip gyvūno netektis tampa negrįžtamu procesu, kuris giliai paliečia žmogų.

Santykis su gyvūnu ne tik padeda jaustis suprastam ir reikalingam, bet ir išbūti su gyvenime kylančiomis sudėtingoms situacijomis.

Konsultacijose gyvūno netekę žmonės dažnai dalijasi, jog jų augintinis geriausiai suprasdavo nuotaikas ir padėdavo nusiraminti, taip pat nedrąsiai pripažindavo, kad būtent augintinis buvo artimiausias.

Dėl šios priežasties santykis su gyvūnu laikomas apsaugančiu ir padedančiu išgyventi sunkias krizes gyvenime. Akivaizdu, kad netekus šio apsaugančio santykio, išbūti netektyje ypač sunku.

Kas dar apsunkina gyvūno netektį?

Lauktos ir numanomos netektys, kuomet gyvūno sveikata silpsta dėl ligos ar senatvės, nėra lengvas patyrimas, tačiau gana lėtas, kad padėtų pasiruošti praradimui.

Netektį ypač apsunkina, jeigu ji yra staigi ir jos numatyti nėra galimybių, pavyzdžiui, kai gyvūnas pabėga arba miršta nelaimės metu. Tokie patyrimai nepalieka šeimininko jausmų ir minčių mėnesius. Aplanko skaudūs vaizdiniai apie sužalotą gyvūno kūną, kurie neleidžia užmigti naktimis, kyla kaltės jausmas, jog nepakankamai buvo padaryta, kad būtų išsaugota gyvūno gyvybė, sukasi mintys apie įvairiausius sprendimo būdus, kuriuos reikėjo padaryti, kad būtų išvengta nelaimės.

Netektį ypač apsunkina, jeigu ji yra staigi ir jos numatyti nėra galimybių, pavyzdžiui, kai gyvūnas pabėga arba miršta nelaimės metu.

Gyvūnui pabėgus ir neradus jo kūno, sunkiausia priimti, kad jis nebegrįš, ir leisti sau gedėti. Noras ir bandymas ieškoti gyvūno gali tęstis savaitėmis, o vaizduotė per šį laiką kuria baisiausius scenarijus apie tai, kas galėjo nutikti.

Traumuojančiu patyrimu taip pat gali tapti sprendimas gyvūną užmigdyti. Net ir tais atvejais, kai gyvūnas sunkiai serga ir nėra vilties pasveikti bei eutanazija yra suplanuota ir jai ruoštasi, kaltė, jog būtent mes priėmėme sprendimą dėl gyvūno mirties, neapleidžia. Sunkiausia sau atleisti ir patikėti, kad šis veiksmas buvo skirtas padėti gyvūnui nemirti kančiose.

123RF.com nuotr./Liūdnas šuo
123RF.com nuotr./Liūdnas šuo

Ne mažiau sunku, jeigu gyvūno netektis sutampa su kitais skaudžiais praradimais. Karantino laikotarpiu dažnas atvejis, kai konsultacijai kreipėsi žmonės, kurie dėl plintančio viruso ne tik patyrė artimojo mirtį, bet ir dėl įvairių priežasčių neteko artimo gyvūno.

Visas šias netektis lydi ne tik slegiantys jausmai ir kaltinančios mintys, bet ir stiprus fizinis skausmas. Žmonės, kurie kreipiasi konsultacijai po gyvūno netekties, dalijasi, kad jų neapleidžia skausmas krūtinėje, kurio niekas negali pašalinti.

Kartais šis skausmas primena, jog, jei gyvūnas būtų šalia, jo apkabinimas šį skausmą sumažintų. Šie pojūčiai trunka keletą savaičių ir gerokai sutrikdo kasdienes veiklas.

Kas gali padėti patyrus gyvūno netektį?

Kai šis praradimas paliečia artimą, nevenkite netekties temos. Jeigu santykyje nėra įprasta kalbėti apie jausmus, galite suteikti rūpestį pasidomėdami kito kasdienybe. Paklauskite, kaip pavyksta grįžti į įprastą rutiną: išsimiegoti, pavalgyti, užsiimti mėgstama veikla.

Nors tai klausimai, kurios įprastai užduodame praėjus kelioms dienoms po netekties, nepamirškite jų prabėgus ir keliems mėnesiams. Kelias savaites po netekties įprastai lydi šokas, o tikrasis supratimas ir gilus sielvartas paliečia vėliau.

123RF.com nuotr./Senjoras su augintiniu
123RF.com nuotr./Senjoras su augintiniu

Jeigu gyvūno netekote patys, gali būti, jog įprastą kasdienybę lydi sumaištis. Daugelis, besikreipiančių pagalbos po netekties, dalijasi, jog net keletą mėnesių naktimis jaučia sunkumą užmigti, aplanko skausmas krūtinėje, mintys sukasi apie augintinį, namai tampa svetimi ir į juos nesinori grįžti.

Jeigu patiriate panašius pojūčius, priminkite sau, jog tai įprasta reakcija, kurią patiria daugelis susidūrusių su netektimi, o tai tik parodo, kokią svarbią vietą jūsų gyvenime užima gyvūnas. Galiausiai nelikite „didvyriškai“ šiuos sunkumus kęsti vieni. Dalindamiesi ir pasakodami kitiems galite sulaukti taip reikalingos atjautos. Jeigu tikite, kad supratimo nerasite tarp artimųjų, galite pasidalinti sunkumu su emocinės paramos linijų savanoriais, kurie yra pasiruošę išgirsti ir suteikti palaikymą.

Svarbią reikšmę gedint turi laidotuvių ceremonija. Įprastai laidotuves mes suprantame, kaip ritualą netekus artimo žmogaus. Tiesa, gyvūnams paskiriame ne ką mažiau savo laiko nei kitiems artimiesiems, todėl gyvūno laidotuvės įgauna lygiai tokią pačią prasmę, kaip ir žmogaus. Galimybė būti akimirkoje, kai augintinio kūnas laidojamas, aplankyti jo kapą arba turėti gyvūno palaikus urnoje, padeda tarytum vėl susitikti ir pajausti bendrystę su artimu gyvūnu.

Padėti atsisveikinti gali ir kitokie ritualai, kaip laiško rašymas augintiniui. Įprastai su gyvūnais bendraujame prisiglausdami, glostydami ar kalbėdami, po netekties būtent šio bendravimo trūksta labiausiai. Rašydami laišką, galime pasidalinti savo širdgėla, atsiprašyti, ar padėkoti už skirtą laiką, taip atkurdami prarastą ryšį su augintiniu.

Taip pat galite apsilankyti svetainėje Gedintiems.lt, kuri skirta tiems, kurie neteko artimojo. Galite ne tik paskaityti kitų netekties istorijas ar pasidalinti savo patyrimu, bet ir uždegti virtualią žvakutę augintinio atminimui.

Jeigu gyvūno netektis jus palietė ir dėl stipriai išgyvenate, tai tik parodo, kad gyvūnas jums nebuvo baldas, namų signalizacija ar žaislas.

Gali susidaryti įspūdis, jog tokie ritualai pernelyg „sužmogina“ gyvūną ar skatina per jautriai reaguoti į netektį. Tačiau, jeigu gyvūno netektis jus palietė ir dėl stipriai išgyvenate, tai tik parodo, kad gyvūnas jums nebuvo baldas, namų signalizacija ar žaislas, tai buvo artimas draugas, kuris gali ir turi būti gedimas.

Įprastai netektį išgyvenančius žmones jaudina tai, ar jų patyrimai – tikrai „normalūs“. Fizinis skausmas, bemiegės naktys, sunkios mintys ir jausmai neparodo, kad iššūkis, su kuriuo susiduriama, yra per sunkus, jog žmogus be specialistų pagalbos jo neišspręstų.

Įprastai pagrindiniai požymiai, kurie rodo, jog turimų resursų gyvenime nebeužtenka, yra patiriamų sunkumų stiprumas ir jų trukmė. Jeigu esminiai jūsų kasdienybės sutrikimai (pasikeitusi mityba, miegas, socialiniai santykiai, laisvalaikis, darbinė veikla) tęsiasi ilgiau nei 6 mėnesius ir kelia stiprų diskomfortą, svarbu kreiptis į psichiatrą ir psichologą arba psichoterapeutą. Psichiatras gali padėti parenkant medikamentus, kurie sugrąžins miego kokybę, dėmesio koncentraciją, bendrą nuotaiką, alkio ir sotumo pojūčius. O psichologas arba psichoterapeutas gali tapti žmogumi, kuris ne tik išklausys jūsų sunkumus, bet ir padės įsisąmoninti netektį bei atrasti kitokį ryšį su prarastu augintiniu.

Priimdami į savo širdį ir šeimą gyvūną, dažnu atveju mes pasirenkame juos pergyventi ir ne tik gauti ir suteikti meilę, bet ir gedėti. Nereikėtų šių jausmų išstumti ir ignoruoti. To ir linkiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos